Olimpiniai latvių herojai ugdys lietuvius

Beveik 500 kv. m plotą užimantis Tarptautinis gimnastikos klubas Vilniaus Ukmergės gatvėje turi moderniausią įrangą, naudojamą olimpinėse žaidynėse, o treneriai patirties sėmėsi jau veikiančiuose panašiuose gimnastikos centruose Latvijos miestuose Rygoje ir Daugpilyje bei Rusijos sostinėje Maskvoje, kur įkurti net trys klubai.
 

Latviai Vilnių pasirinko dėl to, kad mūsų šalyje jie mato sporto ir sveikatingumo paslaugų trūkumą, o apie galimybę įkurti klubą jau anksčiau buvo kalbėta su geru jų draugu, klubo direktoriumi Rimu Steponaičiu.
 

Pagrindinis 2000 m. olimpinio čempiono I. Vihrovo ir 2004 m. olimpinio vicečempiono J. Sapronenkos tikslas kuriant klubą Vilniuje – vaikų pratinimas prie sporto nuo pat mažens. Latviai nori, kad sportas vaikams taptų neatsiejama gyvenimo dalimi.  Pasak jų, mažieji mielai renkasi gimnastiką vien dėl to, kad sportinė įranga yra spalvota. Olimpiečių teigimu, sporto klubas Vilniuje bus vienas iš moderniausių, o su laiku jame esanti įranga bus atnaujinama, jos daugės.
 

Tarptautiniame gimnastikos klube, kaip ir kituose latvių olimpiečių įkurtuose centruose,naudojama prancūzų bendrovės „Gymnova“ įranga. Ši gamintoja yra oficiali olimpinių žaidynių ir Europos čempionatų gimnastikos įrangos tiekėja.
 

Latvių propaguojama lavinamoji (kitaip – rekreacinė) gimnastika skirta ne siekti sporto rezultatų, o nukreipta į harmoningą fizinį vystymąsi, nes šis sportas lavina visas raumenų grupes, pagerina bendrą fizinį pajėgumą, koordinaciją, lankstumą ir kitas organizmo savybes.
 

Tarptautiniame gimnastikos klube daugiausia dėmesio bus skiriama vaikų treniruotėms. Pradėti užsiimti gimnastika kviečiama nuo 1,5 metų, jiems bus skirta speciali grupė, kurioje treniruosis su tėvais. Vaikai į grupes bus skirstomi pagal amžių, bus suburta ir suaugusiųjų grupė.
 

J. Sapronenka iškovojo sidabro medalius 1999, 2001 m. pasaulio čempionatuose ir 2004-aisiaisAtėnų olimpinėse žaidynėse. I. Vihrovas tapo olimpiniu čempionu 2000 m. Sidnėjuje, taip pat pelnė bronzos medalius 2000 m. Europos ir 2001 m. pasaulio čempionatuose.I. Vihrovas yra pirmasis olimpinis čempionas nepriklausomos Latvijos istorijoje.


 

Kaip pasikeitė gyvenimas, tapus olimpiniu čempionu?, – žurnalistai paklausė olimpinio čempiono I. Vihrovo.

Žinoma, pasikeitė. Medalio Latvijoje niekas nelaukė, bet pavyko laimėti ir jį parvežti. Iki olimpiados mano gyvenime buvo tik mokykla, namai ir sporto salė. Nematydavau nieko be treniruočių. Vėliau visi pradėjo mane žinoti, kai grįžau, važiuodavau automobiliu, o žmonės belsdavo į langą, sveikindavosi. Vėliau ir toliau sportavau, tačiau 2004 m. Atėnuose nepavyko iškovoti medalio. Suprantate, mažoje šalyje sunku ruoštis varžyboms, niekas mums nepadėjo. Tačiau J. Sapronenka tais metais iškovojo sidabrą ir taip nutiko, kad už mūsų pergales olimpinis centras Rygoje mums pastatė gimnastikos salę, kurią valldome. Iki šiandien joje dirbame, pradėjome kitur kurti klubus – pirma Daugpilyje, Maskvoje, dabar Vilniuje.
 

Aukso medalis Sidnėjuje jums buvo netikėtas?

Taip, nes politika čia stipriai žaidžia. Finale olimpiadoje kiekvienas gali laimėti auksą. Sidnėjuje turėjo laimėti rusas, bet man pavyko geriau pasirodyti. Jei būčiau pasirodęs panašiai kaip kiti, šansų nebūčiau turėjęs. Bet pasirodžiau daug geriau. Kai laukiau teisėjų sprendimo, galvojau, kad būtų gerai antra ar trečia vieta, bet apie auksą net negalvojau, nes atrodė, kad taip neturi būti. Bet įvertino sąžiningai. Visiems tai buvo netikėta. Man viska pavyko idealiai.

Taip būna kartą gyvenime?

Man buvo pavykę viską padaryti idealiai kelis kartus, tačiau, kad taip nutiks olimpiadoje ir dar finale.. Treniruotės tai pavyksta du kartus iš dešimties. Negaliu pasakyti, kad finale mane lydėjo sėkmė, nes atsiperko sunkus darbas. Tiesiog treniruotės, darbas ir sėkmė susidėjo į vieną.

Iki šiol jaučiate, kad esate nacionalinis herojus?

Jeigu atsiverstume Latvijos istorijos knygą ir pasižiūrėtume pirmąjį nepriklausomos Latvijos olimpinį čempioną, tai pamatytume mano vardą. Tad kaip manote, kaip aš jaučiuosi? (juokiasi). Tai yra istorija mūsų šalies, taip bus visada. Tai malonu ir įpareigoja nešti šią garbę, daryti darbus, kurie duoda naudos.
 

Išaugo gimnastikos populiarumas Latvijoje po Jūsų pergalės?

Žinoma. Po mūsų pergalių išaugo populiarumas, neturėjome tokių sporto šakų, kurių atstovai dvi olimpiadas iš eilės iškovotų medalius. Gimnastikos medalių nebuvome iškovoję niekada. Su šia banga atidarėme klubus ir žmonės mumis labiau pasitikėjo. Mes paaukojome 25-ius metus tam, kad pasiektume tokių rezultatų ir susikurtume vardą, o dabar vardas dirba mums.
 

Kaip Jūs matote gimnastikos situaciją Lietuvoje?

Aš manau, kad situacija panaši į mūsiškę. Šalis maža, todėl sunku mažų sporto šakų atstovams iššauti, nes finansavimo beveik nėra. Pas mus reikia parodyti rezultatą, medalį ir gausi finansavima, bet iki tol reikia visko pasiekti pačiam. Manau, kad Lietuvoje panaši situacija. Yra sporto šakos, kurios dosniai finansuojamos, pavyzdžiui pas mus ledo ritulys ir krepšinis, pas jus turbūt krepšinis. O visi kiti sportai išgyvena kaip jie patys gali.
 

Kodėl atvažiavote į Vilnių?

Taip susiklostė, turime čia gerų draugų. Mes apie tai kalbėjome, jiems patiko formatas ir štai pradedame. Jeigu matysime, kad viskas gerai klostosi, plėsime veiklą. Šiuo metu norime supažindinti žmones su mūsų idėja.
 

Dažnai užsuksite į Lietuvą?

Manau, kad taip. Nuolat čia atvažiuosime, padėsime, galbūt kažkokias treniruotes vesime. Dabar atsidarome ir žiūrėsime, galbūt su laiku ir kitame jūsų mieste atidarysime sporto salę, pavyzdžiui Kaune.