Po sunkaus sezono - raginimas kibti į darbą

Žolės riedulio rinktinių sezonas pasibaigė visai neseniai, kai paskutiniąsias rungtynes sužaidė Pasaulio lygos atrankos turnyre dalyvavusi vyrų rinktinė. Pasak Lietuvos žolės riedulio federacijos (LŽRF) prezidento Leonardo Čaikausko, 2014-ieji federacijai buvo įtempti ir gana sunkūs.

Sezonas - permainingas

 

„Federacija surengė net tris tarptautinius turnyrus, tai buvo labai rimtas išbandymas, - sakė L. Čaikauskas. - Pradėjome nuo moterų uždarų patalpų čempionato Šiaulių arenoje, vėliau Šiauliuse vyko moterų Pasaulio lygos atrankos varžybos, o Vilniuje - 16-mečių berniukų Europos čempionatas. Viskas pavyko gerai, turnyrai sulaukė teigiamų atsiliepimų. Labai džiaugiuosi, kad pavyko sugrąžinti į tarptautinių varžybų žemėlapį Šiaulius. Po 2007 metų šiame mieste turnyrų nebuvo. Vis dėlto dabar po Pasaulio lygos atrankos turnyro visi atsiliepė apie varžybas gerai, manau, Šiauliuose žolės riedulio varžybos vėl vyks ir ateityje. Taip pat noriu pasidžiaugti Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ iniciatyva pirmą kartą surengti Europos klubų B diviziono uždarų patalpų čempionatą. Turnyrą rengė patyrę žmonės, jie matė ir mūsų mėnesiu anksčiau surengtas rinktinių varžybas, tad viskas pavyko puikiai.“

 

Lietuvos rinktinių rezultatai šiais metais vis dėlto nesuteikė daug progų džiaugtis. Keltą tikslą pavyko įvykdyti tik moterų ekipai, prasibrovusiai į Pasaulio lygos atrankos II etapą.

 

„Šis sezonas nebuvo sėkmingas, bet yra ir teigiamų dalykų. Šiemet buvo padėti pamatai, kad kitais metais galėtume pertvarkyti rinktinių pasirengimą, - kalbėjo LŽRF vadovas. - Mūsų dabartiniai rezultatai yra 2007 metų, kai buvo ženkliai sumažintas riedulio finansavimas, pasekmė. Keletą metų galėjome tik išvežti komandas į čempionatus, kad išsaugotume juose vietas. Šiemet jau pavyko surengti nedideles treniruočių stovyklas, kad komandos galėtų šiek tiek pasirengti čempionatams. Nuo liepos 1 dienos rinktinės rengėsi Lietuvos olimpiniame sporto centre, treniravosi mūsų stadione. Vykdėme planą ir matome perspektyvą. Jei tos lėšos kitais metais vėl bus, galime rengti rimtą planą ir organizuoti savaitgalines stovyklas. Anksčiau to negalėjome sau leisti, galėjome tik važiuoti į turnyrus. Tiesa, pilnavertės pasirengimo stovyklos mums dar neįkandamos. Prieš čempionatus reikėtų sužaisti 8-12 kontrolinių rungtynių, o mūsų U16 vaikinų šiemet sužaidė tik dvejas - su „Žuvėdra“ ir merginų rinktine. Merginų komanda sužaidė 8 mačus. Su ne itin rimtais varžovais, bet vis tiek jau priartėjo prie reikiamo plano. Tad yra planas, kaip ateityje pasiekti geresnių rezultatų, matome perspektyvą.“

 

Nors šiemet negalime pasidžiaugti rinktinių rezultatais, žolės riedulio pasaulyje lietuviai nelieka nepastebėti. Geriausias pavyzdys - tarptautinės kategorijos teisėja Vilma Bagdanskienė. Tarptautinė žolės riedulio federacija jau pasidomėjo, ar lietuvė galėtų kitais metais dirbti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių bandomajame turnyre Brazilijoje. 

 

„Visas Vilmos pastangas, manau, turi vainikuoti teisėjavimas olimpinėse žaidynėse. V. Bagdanskienė yra puikiai vertinama, tai yra puikus žmogus, puiki organizatorė ir teisėja,  - sakė L. Čaikauskas. - Įvairiuose mokymuose aktyviai dalyvauja daug kitų mūsų žmonių. Dovilė Lidaitė ir Inga Jenkova dalyvavo teisėjų kursuose, šiemet siunčiame dar tris žmones. Labai aktyvus - Jaroslavas Suchockis, neseniai taip pat gavęs tarptautinę kategoriją. Daug gali pasiekti mūsų komisarės Monika Ivanauskaitė, Laura Malyševa, Alma Balkaitytė. I. Jenkova. Šios merginos gali sekti Jolantos Liškauskienės pėdomis. Jolanta yra kviečiama kaip neutrali komisarė į įvairaus lygio varžybas. Kalbant iš federacijos pusės, mes turime apmokėti šių žmonių keliones, bet, manau, kad turime dalyvauti tokiuose dalykuose, turime tobulėti, Lietuva turi būti matoma.“

 

Lietuvoje šiuo metu yra trys geri žolės riedulio stadionai - Šiauliuose, Vilniuje ir Rudaminoje. Tačiau nuolat galvojama apie naujų aikščių įrengimą.

 

„Mūsų strategijoje yra pažymėta, kad aikščių reikia Širvintose ir Kelmėje. Tai būtų didžiulis pasiekimas, - teigė LŽRF vadovas. - Kalbėjau su šių rajonų, sporto skyrių vadovais. Sakiau, kad statytų ir futbolui tinkamas dirbtinės dangos aikštes, taip jos galėtų atsipirkti, būtų naudingiausios bendruomenei.“

 

Taip pat L. Čaikauskas siūlo vyrų klubui „Ardas-Rudamina“ sekti sostinės „Žuvėdros“ pėdomis. Prie Vilniaus Žemynos gimnazijos įrengtu žolės riedulio stadionu rūpinasi būtent klubas.

 

„Rudaminoje aikštė yra prie dviejų gimnazijų, per abi yra per 1000 vaikų. Jie visi gali ateiti ir žaisti riedulį. Tačiau reikia daugiau klubo iniciatyvos, jis gali paimti į savo rankas stadioną ir juo rūpintis. Vilniuje tuo džiaugiasi ir mokykla, ir savivaldybė, kartais laimime ir kokį konkursą - įsirengiame apšvietimą ir pan.“, - vardino L. Čaikauskas.

 

Didesnio aktyvumo LŽRF prezidentas tikisi ir iš šiauliečių. 
 

„Lietuvos žolės riedulio pasaulyje yra grupė jaunų entuaziastų, kurie visada pasirengę padėti. Vis dėlto tai daugiausia yra vilniečiai. Šiauliuose turime tik būrį savanorių, su kuriais tikrai susidraugavome, o vietinių žaidėjų iniciatyvos trūksta. Per pasaulio lygos atrankos varžybas Šiauliuose net talismano lapino kostiumą apsirengęs vaikščiojo riedulininkas iš Vilniaus. Šiame mieste visada mums padeda mūsų trenerės veteranės, bet jaunų žmonių pasigendu“, - teigė L. Čaikauskas.

 

 

Jau netrukus stipriausios Lietuvos žolės riedulio komandos sugrįš į aikštes ir pradės 2014-2015 metų čempionatus. Ši tema federacijai yra itin aktuali.

 

„Federacijoje dirba prezidentas, buhalterė ir nuolat besikeičianti sekretorė. Lietuvos A ir B divizionų čempionatų rengimas šiai mažai komandai yra labai didelė našta. Jau ne vienerius metus kalbu, kad klubai turėtų kurti lygą ir patys rengti čempionatą. Taip kaip yra beveik visose komandinėse Lietuvos sporto šakose - krepšinyje, futbole, rankinyje. Federacija turėtų rūpintis rinktinėmis, - tvirtino LŽRF prezidentas. - Įvairiose kitų šakų net mėgėjų lygose rungtyniaujančios komandos privalo turėti savo juridinį statusą, o mūsų čempionatuose vis dar žaidžia daug sporto mokyklų ekipų ir tai trukdo jų vystymuisi. Viena, kai parama atkeliauja tiesiai tavo komandai ir tu pats sprendi, ką su ja daryti. Ir visai kas kita, kai pinigai patenka į biurokratinį aparatą. Sporto mokyklose dažnai daug lemia ir tai, kokios sporto šakos atstovas tampa mokyklos direktoriumi. Labai reikia, kad mūsų klubai taptų savarankiškesni ir patys rengtų savo čempionatą. Tuomet gal ir starto mokesčiai būtų mokami kitaip ir pan. Dabar kai kurie klubai jų nesumoka, nes federacija yra mama ir turi galėti pakentėti.“

 

Jau daug metų kalbama, kad padėtis žolės riedulyje nesikeis, kol sporto šakoje neatsiras bent kiek profesionalumo. Šiuo metu mokyklas, universitetus baigę sportininkai palieka žaidimą, nes pirmiausia turi pasirūpinti savo gyvenimu. Riedulys lieka tik pomėgis. Tai taip pat siejasi su klubų vystymu ir nepriklausomos lygos kūrimu.

 

„Kol nesukursime klubų sistemos, tol žaidėjų ir neišlaikysime. Šiandien mūsų klubai neturi jokių skatinimų žaidėjams, viskas - mėgėjiška. Nebent sumokami maistpinigiai už keliones. Sunku įsivaizduoti, kad galėtų atsirasti koks nors rėmėjas ir įkurti riedulio superklubą. Turime patys sukurti lygą, padėti klubams kurtis ir stiprėti. Lygos vadovai rūpintųsi rinkodara ir kitais profesionalioms lygoms būtinais dalykais. Gal tuomet išjudintume visą sistemą“, - svarstė L. Čaikauskas.