Į treniruotes bėgdavo pro langą

Kaunas – Lietuvos futbolo lopšys, o sovietmečiu – talentų šaltinis. Tarpukariu garsėjo Centro, Žaliakalnio bei Šančių priemiesčio futbolininkai, pokariu – kelis dešimtmečius svorio centras persikėlė į miesto pakraščius – Vilijampolę ir šalia Kauno Marijampolės plento, netoli Garliavos, ištįsusią Julijanavos gatvę, vietinių vadinamą „mažuoju kaimeliu“. 
 

Julijanava – unikali futbolo talentų kalvė. Jos indėlio į Lietuvos futbolą gali pavydėti ir ne vienas rajono centras. Čia pirmus žingsnius žengė dabar žinomi keturi nusipelnę treneriai: Vladas Ulinauskas, Algirdas Vosylius, Povilas Grigonis ir Antanas Komskis.

12-a paplentės pievose pradėję spardyti kamuolį, išaugo iki Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos meistrų komandų žaidėjų, keturiems iš jų suteikti sporto meistrų vardai. A.Vosylius ir Algirdas Žilinskas žaidė SSRS „B“ klasės zonų komandų, o A. Komskis – studentų rinktinėse. 

Ir vis dėlto aukščiausiai šiame sąraše, kaip žaidėjas, iškilo Vaidotas Žitkus (1944-06-20–2001-11-02). Lietuvos ir Pabaltijo jaunių čempionas, SSRS jaunių čempionato bronzos medalio laimėtojas (kaip Kauno „Bangos“ jaunių ekipos žaidėjas), Kauno „Bangos“ (1961–1962) ir Vilniaus „Žalgirio“ (1962–1966, 1969, 1973–1974), Maskvos „Spartak“ (1965–1967), Maskvos „Lokomotiv“ (1967–1968) meistrų komandos žaidėjas, pirmasis iš Lietuvos jaunųjų futbolininkų žaidė SSRS jaunių ir jaunimo rinktinėse, dalyvavo Europos čempionate. Būdamas Maskvos „Spartak“ komandos sudėtyje 1965 m. laimėjo SSRS taurę, dalyvavo Europos taurių laimėtojų taurės varžybose, žaidė su Vienos „Rapid“ (Austrija, 1966).

V. Žitkus – reto užsispyrimo ir atkaklumo futbolininkus. Jis iš tos kategorijos žmonių, kurie į sportą ateina, turėdami 1–2 proc. talento, o kitus kompensuoja juodu darbu. Rimtai treniruotis Vaidotas pradėjo gana vėlai – būdamas 14-os. Iki tol kamuolį su draugais gainiodavo kur pakliuvo. Kieme, platesnėje gatvėje, 14-osios vidurinės mokyklos aikštelėje. Į sporto mokyklos futbolo grupę, kurioje bendraamžiai buvo treniravęsi po kelerius metus, bandė patekti su draugu. Laimė nusišypsojo vienam – Vaidotui. 

Iki 1958 m. rudens Kauno VSM buvo tik viena grupė – auklėtinių amžiaus skirtumas – 2–3 metai. V. Žitkus, prisimindamas „pirmąją klasę“ futbolo mokykloje, draugams pasakodavo: „Treneris įteikdamas kamuolį tarė: prisirišk prie virvutės, kai išmoksi mėnesį teisingai spirti, ateik. Spirti išmokau, į grupę patekau „kaip viršnorminis“. Joje sutikau būsimus sporto meistrus. Benjaminą Zelkevičių, Joną Kavaliauską, Gintautą Kalėdinską ir kitus.“ 

V. Žitkus, įvertinęs savo pliusus ir minusus, treniruodavosi papildomai, savarankiškai. Koordinacijai, vikrumui lavinti susidraugavo su boksininkų mėgstama šokdyne, į treniruotes – pirmas, iš jų – paskutinis. 

Vėliau sužinojome, kad žiemą į treniruotes sporto halėje (jaunieji futbolininkai į halę įeidavo apie 21 val., po kitų sportininkų treniruočių) išeidavo, kai tėvai sumigdavo (tėvai buvo priešiški sūnaus užsiėmimams), iššokdavo pro langą, o grįždavo – po pusiaunakčio. Po kelerių metų „atsilikėlis“ tapo vienu iš grupės lyderių.

Kauno jauniesiems futbolininkams atsirado papildomas stimulas, kai 1960 m. įsikūrė „Bangos“ meistrų komanda. 1961 m. švietimo VSM skyriaus Futbolo grupė, pasivadinusi „Banga“, dalyvavo SSRS meistrų komandų futbolo grupių (tiksliau jaunių) pirmenybėse.

Šios varžybos V. Žitkui tapo tramplinu į SSRS jaunių rinktinę. „Banga“, įveikusi zoninių varžybų Daugpilyje barjerą, finalinėse – Kremenčuką, iškovojo trečiąją vietą. 

V. Žitkus – komandos kapitonas – buvo pripažintas geriausiu gynėju ir pateko į simbolinę SSRS jaunių rinktinę. Rudenį, kai jo vedama Lietuvos jaunių rinktinė tapo Pabaltijo jaunių čempione, kapitonas buvo pakviestas į „Bangos“ meistrų suaugusiųjų komandą. 

1962 m. rudenį subyrėjus „Bangai“, V. Žitkus, B. Zelkevičius, G. Kalėdinskas atsidūrė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipoje. Vaidotas, gerai pasirodęs „Žalgiryje“ ir SSRS jaunių bei jaunimo rinktinėse, išvyko į SSRS elitinę Maskvos komandą „Spartak“. 

1969 m. Vilniaus „Žalgirio“ trenerio A. Vosyliaus pakviestas vėl sugrįžo į Vilnių. 1974 m. „Žalgiris“, iš pagrindų atjauninęs sudėtį, kapstėsi trečiosios lygos dugne. Vaidotas, kaip ir jo geras draugas Petras Glodenis, buvo palikti kaip mokytojai. Tačiau vidurvasarį užsukę į trenerių štabą pareiškė: „Paleiskite mus, ne mums toks režimas, krūviai.“
 

Išsiskyrė neatkalbinėjami, nuleistomis galvomis, be išleistuvių, gėlių – turėjo nuodėmių. Sunku rašyti, bet reikia. Abu – Vaidotas ir Petras – kaip ir dar keletas gyveno tik futbolu, ta diena. Kai jų draugai laisvalaikį leido prie knygų, studijavo, į tą pusę pažvelgti nenorėjo. Nepagalvojo, kad jaunystė, futbolas – neamžini, kad ateis diena, kai reikės atsisveikinti su šiuo sportu, kad likusią gyvenimo dalį duonai teks užsidirbti kitu būdu – įgyta profesija.

V. Žitkaus gyvenimo būdą smarkiai pakoregavo posūkis legionieriaus keliu. Pasiekęs „laimės žiburį“ Maskvos „Spartak“, buvo apsuptas ne tik aistruolių, bet ir įvairių pagundų.

Būtent jų našta ir pasirodė per sunki. Būdamas 24 metų, palikęs komandą „Spartak“, pritrūko jėgų, valios kilti aukštyn, laikėsi ant seno bagažo. 

Paskutiniaisiais gyvenimo metais glaudėsi Kaune, pramokęs masažuotojo amato, minkydavo Kauno „Inkaro“ futbolininkus. Vaidotas, anot draugų, jaunystėje buvęs linksmas, žvalus, mėgęs papokštauti, užsisklendė savyje, vengė draugijų. Į anapilį iškeliavo būdamas 67-erių.

 

V. Žitkus (kairėje) žaidė Maskvos „Spartak“ komandoje.