"Penkiolika metų nemačiau nieko panašaus"

„Penkiolika metų nemačiau nieko panašaus. Nenoriu, kad tai skambėtų kaip pasiteisinimas, tačiau jei norime kelti Lietuvos futbolo lygį, tokiose aikštėse žaisti negalima“, - po pralaimėjimo 2:3 LFF taurės trečiojo rato varžybose Kazlų rūdos „Šilui“ sakė vienas geriausių „Trakų“ žaidėjų Deividas Česnauskis.

Kazlų Rūdos stadionas yra išimtinai licencijuotas pirmai šalies lygai. Kodėl? Juk paprastai principingas LFF licencijavimo komitetas pro pirštus nepraleidžia ir licencijos neduoda už nepažymėtą atsarginių suolelio zoną arba už mažą kėdžių skaičių stadione.

Kazlų Rūdoje kėdžių užtenka, tačiau daugiau nėra nieko. Net rūbinių! Žaidėjai rengėsi už dviejų kilometrų esančiame manieže, o teisėjai – tiesiog ant gatvės prie aikštės. Pati aikštė yra gerokai mažesnių matmenų nei turėtų būti, o joje duobių – turbūt daugiau nei Kauno mieste. Prie viso šito pridurkime ir lietų, kuris aikštę pavertė elementaria ganykla.



Žaidėjai per pertrauką sėdėjo ne rūbinėje, kaip pridera, o ant atsarginių suolelio. Aišku, sąlygos abiem klubams vienodos.. vienodai blogos.

Tačiau „Trakai“ pralaimėjo ne dėl aikštės. Net jei rungtynės būtų vykusios mėnulyje su beoriu kamuoliu, trakiškiai būtų privalėję jas laimėti. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, tačiau „Šilo“ komanda labiau norėjo pergalės. Trakiškiams – tai buvo vienos iš daugelio rungtynių, o „Šilui“ – svarbiausias sezono mūšis.

Riteriai stengėsi, tačiau ne taip, kaip tą darė aikštės šeimininkai. Kiekviename aikštės centimetre, kiekvieną sekundę. Matydami, kad gali kilti pavojus prie jų vartų, „Šilo“ žaidėjai iškart stabdydavo atakas, taip iki minimumo sumažindami galimybes trakiškiams pasižymėti.

Taip pat reikia pažymėti, kad „Šilui“ ir sekėsi – jo įvarčiai papuoštų bet kurį TOP-10-tuką. Tik klausimas, kodėl aikštės šeimininkai turėjo tiek progų smūgiams? Kodėl niekas jiems netrukdė, įskaitant ir epizodą 111 minutę, kai Gytis Urba stipriu šūviu užbaigė „Trakų“ dalyvavimą 2014/15 LFF taurės turnyre.