„Penkiakovė – mano sportas“

Spalio 2 d. šiuolaikinės penkiakovės olimpiniam vicečempionui, pasaulio čempionui ir daugkartiniam prizininkui Stasiui Šaparniui sukanka 75-eri.
 

„Gyvenau puikų gyvenimą. Tokį, kai dirbi mėgstamą darbą, o už jį tau dar ir pinigus moka“, – apibendrina savo nugyventus metus penkiakovininkas.

„1955-aisiais buvo priimtas nutarimas rengti SSRS tautų spartakiadą. Tada ir prasidėjo vajus. Ieškojo, rengė įvairių sporto šakų atletus, kad atstovautų Lietuvai spartakiadoje. Taip liepė man iš futbolininko tapti plaukiku. Juolab kad 100 m nuplaukdavau per 1 min. 24 sekundės. Pasakė: futbolininkų pas mus daugybė, o plaukikų trūksta“, – prisimena S. Šaparnis.
 

Anot jo, visi Panevėžio plaukikai tuo pat metu buvo ir vandensvydininkai.

Ir plaukimo, ir vandensvydžio varžybos tais laikais vykdavo atviruose vandens telkiniuose – ežeruose, tvenkiniuose. Aišku, to meto varžybos labai priklausydavo nuo oro sąlygų, plaukikų ir vandensvydininkų sezonas nebūdavo ilgas.

„Pamenu, nuvažiavome į Zarasus žaisti vandensvydžio, o ten – velniškai šalta. Per pertrauką, kad nesušaltumėm, išgėrėm denatūruoto spirito. Tai po to visi vadino Panevėžio „denaturščikais“, – juokiasi veteranas.

Baigęs mokyklą, S. Šaparnis Vilniuje paskutinį kartą dalyvavo Lietuvos plaukimo čempionate. Per jį penkiakovės treneris Simas Žekonis pasikvietė plaukiką treniruotis pas save.
 

„Vienintelė sritis – fechtavimas – man buvo nauja. Kitos rungtys nebuvo kažkas neįprasta. Užsiimant penkiakove reikia turėti pagrindą, o jį sudaro bėgimas ir plaukimas. Ir jojimą buvau išbandęs. Po karo Panevėžyje, kai man dar dešimties nebuvo, netoliese buvo arklidės. Tuos arklius mes, vaikai, nujodavome į ganyklą. Vienu nujoji, kitu parjoji atgal. Be balno, be nieko, – tik pavadį duodavo. O ir šaudyt tekę buvo“, – pasakojo S. Šaparnis.

Persikėlęs į sostinę garsusis atletas studijavo ekonomiką Vilniaus universitete. Jau 1959-aisiais dalyvavo draugijos „Spartak“ pirmenybėse Maskvoje. O 1960 m. Lietuvos pirmenybėse užėmė trečiąją vietą. „Tada supratau, kad penkiakovė – mano sportas“, – kalba olimpinis vicečempionas.

Be olimpinio sidabro Meksiko žaidynėse 1968-aisiais, S. Šaparnis yra laimėjęs vieną pasaulio čempionato aukso, tris sidabro ir vieną bronzos medalį. Dauguma šių medalių yra komandiniai, pelnyti kartu su SSRS rinktine. Individualus – 1967 m. pasaulio pirmenybių Švedijoje sidabras.

Šis medalis S. Šaparniui sukelia ir linksmų, ir liūdnų prisiminimų.

„Manau, kad tada praradau auksą. Per šaudymą. Iki tol pirmavau ir galvojau – reikia kuo geriau pataikyti, o jau tada gaudykit mane. Bet atėmė 40 taškų už varžybų pristabdymą. Ginklas užsikirto. Vis dėlto po smukimo per kitas rungtis išlindus į antrąją vietą džiaugsmo buvo daug“, – dalijasi prisiminimais penkiakovininkas.
 

S. Šaparnio laikais sportininkai per varžybas griebdavosi ir įvairių būdų atsigauti, įveikti psichologinę įtampą. Iki 1966-ųjų Tarptautinės šiuolaikinės penkiakovės federacijos nutarimo priskirti alkoholį dopingui, vyną ar degtinę tam naudojo bene visi penkiakovininkai.

„1965 m. pasaulio čempionatas vyko Rytų Vokietijoje. Vienas austras gerai fechtavosi, bet prieš šaudymo rungtį prisigėrė. Po to buvo didžiulis straipsnis žurnale „Bild“, pavadintas „Nusigėrusiųjų čempionatas“.

Tad 1966 m. buvo įvesta dopingo kontrolė prieš šaudymą. Iki tol visi penkiakovininkai gerdavo. SSRS rinktinėje būdavo manoma, kad 300–400 g degtinės pagerina šaudymo rezultatus. Man užtekdavo stiklinės ar pusantros raudonojo vyno. Po fechtavimosi krūvio, kai visą naktį atakuoji ir giniesi, reikėdavo kažkaip susitvarkyti nervus. Todėl išgerdavau butelį vyno, kad normaliai miegočiau. Ryte atėjus, prieš apšilimą – šimtas gramų. Padarydavau apšilimą – stiklinę. Vėliau man viena gydytoja patarė gerti valerijonų šaknų arbatos. Po jos ranka šiek tiek dreba, bet ją galima valdyti“, – neslėpdamas pasakoja S. Šaparnis.


 

Šešerius savo produktyviausius kaip sportininko metus lietuvis praleido Maskvoje. Sportavo CSKA – Centriniame armijos sporto klube. 
 

„1963-iaisiais baigus universitetą mane paėmė į armiją. 1961 m. aukštosiose mokyklose panaikino karines katedras. Man tada trūko pusės metų, kad katedra suteiktų atsargos leitenanto laipsnį. Patekau į Rygą. Tris su puse mėnesio tarnavau. Vietos sporto klubas apžiūrėjo ir nepaėmė. Sako – mums užtenka sportininkų, penkiakovininkų mums nereikia. Parašiau laišką į Maskvą, į CSKA. Tuo metu buvau penktas SSRS. Ir pervedė mane į Maskvą“, – prisimena, kaip atsidūrė šiame sovietų sporto bastione, Panevėžyje gimęs sportininkas.

CSKA turėjo puikią sporto infrastruktūrą ir didelių galimybių, šiam klubui priklausė įvairiausių sporto šakų geriausi SSRS atletai.

„Žmonės CSKA vadindavo CSKA „koniušnia“ (arklidė). Nes visus sportininkus kaip geriausius eržilus atsirinkdavo. Bet sąlygas sportuoti sudarydavo tokias, kokių kitur labai retai pasitaikydavo“, – kalba S. Šaparnis.

1970-aisiais S. Šaparnis baigė sportinę karjerą.

Dvejus metus išdirbęs Vengrijoje, jis grįžo į Lietuvą, dirbo draugijoje „Dinamo“, teisėjavo pasaulio šiuolaikinės penkiakovės čempionate bei Maskvos olimpinėse žaidynėse.

Nuo 1988-ųjų buvo Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos prezidentas, vėliau – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas (1992–1996), Lietuvos sporto federacijų sąjungos prezidentas.

„Pasakysiu atvirai: dabartinė penkiakovė man neimponuoja. Viskas pasikeitė. Mano laikais jojimo rungties trasą ruošdavo pagal žirgus. Fechtavimo rungtyje kova trukdavo tris minutes, dabar – vieną. Aš dvi minutes žvalgyba užsiimdavau fechtuodamasis. Pradėdavome aštuntą valandą ryto, baigdavome – pusę dvylikos nakties. Dėl šaudymo – taip pat. Mano laikais buvo kito kalibro ginklai“, – atsako S. Šaparnis į klausimą, ar domisi dabartinių penkiakovininkų laimėjimais.

S. Šaparnis vedė iš Rusijos grįžęs gyventi į Lietuvą. Turi žmoną, dukterį, sūnų ir dvi anūkes.
 

„Vieną sporto šaką pamilau iki galo gyvenimo, taip pat ir vieną žmoną. Ji – panevėžietė. Maskvoje neieškojau, su kuo sujungti gyvenimą, maniau – mano vaikams reikia lietuviško kraujo. Tad grįžau į Lietuvą, parsivežiau žmoną iš gimtojo Panevėžio ir gyvename su ja jau 45 metus. Mano dukra ištekėjo ir gyvena Rygoje, pagimdė man dvi anūkes. Dabar vienai jų – 17-a, kitai – 13-a. Aš juokiuosi, kad viena yra lietuvė, kita – latvė. Sūnus dirba čia, kriminalinėje policijoje, nevedęs“, – apie šeimą pasakoja olimpinis vicečempionas.