Mintyse - ir Rio, ir vestuvės

Olimpiečiai D.Lobačevskė ir M.Griškonis kartu jau ketveri metai. Susipažino sportuodami. Didžiausias šios pažinties kaltininkas – masažuotojas Marius Matulionis, dirbęs ir su irkluotojais, ir su bėgike. Dabar sportininkai pripažįsta, kad daug smagiau gyventi kartu šeimoje nei po vieną. Tiesa, jie dažnai būna toli vienas nuo kito – abu aktyviai sportuoja, todėl tenka daug keliauti, stovyklauti, įvairiose šalyse dalyvauti varžybose. 
 

Diana iki šiol Lobačevskė. Mindaugas, kalbėdamas su LTOK žurnalo "Olimpinė panorama" korespondente, neslepia: „Norėčiau, kad Diana būtų Griškonienė, tiktai ne kokia Griškonė, kaip dabar madinga trumpinti moterų pavardes. Esu lietuvis, ne amerikietis, todėl žmonos pavardė turi būti lietuviška. Noriu palaukti, kol paaugs dukrytė, gal tada surengsime vieną gražią didelę šventę.“ 
 

Nei Diana, nei Mindaugas nesiskundžia padidėjusiais rūpesčiais, nors auginant vos kelių mėnesių vaiką viską suderinti nėra paprasta. Padeda abiejų mamos, kurioms anūkės gimimas suteikė daug džiaugsmo. Senelės noriai išleidžia abu tėvus sportuoti. 28-erių metų M.Griškonis pripažįsta, kad pagrindinis buities darbų krūvis gula ant Dianos pečių, nes jis daug sportuoja, turi kitos veiklos, bet būdamas namie jis ir vystyklus pakeičia, ir dukrą pamaitina. „Nesu jau visiškai niekam tikęs tėvas“, – nusišypso. 

Sportininkai neslepia, kad po dukros gimimo jų gyvenimas labai pasikeitė. Dabar abu priklausomi nuo Atėnės dienotvarkės. Negali sau leisti bet kada išeiti pasivaikščioti į miestą ar susitikti su draugais. „Turime derintis prie dukrytės miego, maitinimo. Bet ją auginti nėra sunku. Atėnė – rami mergytė, leidžia mums pasportuoti, atsikvėpti nuo visų rūpesčių“, – nesiskundžia Diana. 

Mindaugas didesnius savo gyvenimo pokyčius pajuto šiek tiek vėliau. Paskutiniais kūdikio laukimo mėnesiais buvo pats irklavimo sezono įkarštis, todėl irkluotojas darbavosi treniruočių stovykloje Trakuose, dalyvavo pasaulio čempionate Ispanijoje. Kai birželio 7-ąją gimė Atėnė, Mindaugas rungtyniavo atvirajame Lenkijos čempionate. 
 

Iš pradžių labiau norėjęs sūnaus, dabar Mindaugas džiaugiasi dukra. „Svarbiausia, kad Atėnė sveika ir panaši į tėvą“, – šypsosi irkluotojas. Dianai nebuvo jokio skirtumo, kas gims – berniukas ar mergaitė. Dukrai vardą išrinko tėvas. „Tai buvo vienintelis vardas. Labai gražus. Berniukui vardo nebuvome parinkę“, – patikina Diana, pridurdama, kad ją daug kas ragino ruoštis auginti sūnų. 

Šeimoje sportininkams svarbiausia – pasitikėti vienas kitu. Pasak Mindaugo ir Dianos, jeigu žmonės nori būti kartu, pirmiausia turi gerbti vienas kitą. Šeimoje abu jie lygūs, nei vienas, nei kitas rankose nelaiko vadelių. „Mes jomis dalijamės. Bet kyla viena maža problemėlė: abu esame sportininkai, abu ganėtinai užsispyrę, turime tvirtą savo nuomonę, nemokame pralaimėti, todėl vienas kitam nelinkę nusileisti. Namie vienas tampome vieną vadelę, o kitas – kitą“, – šypsodamasis sako Mindaugas. Jeigu apsipyksta, o tai būna retai, Diana labiau išgyvena, o Mindaugas greičiau atsileidžia. 

Apie dar vieną atžalą sportininkai nekalba, sako, kad kol kas tokių planų nėra – abu nori iškovoti kelialapius į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. „Auginti vaiką – didelė atsakomybė ir rūpestis. Reikės truputį pailsėti, o po olimpinių žaidynių bus galima planuoti“, – prasitaria M.Griškonis. 

Sostinės Šnipiškių mikrorajone dviejų kambarių bute gyvenantys sportininkai svajoja apie didesnį būstą. Dianos svajonė – gyventi Žvėryne netoli Vingio parko. Mindaugas norėtų gyventi Trakuose ant ežero kranto, kur nebūtų daug žmonių. „Tačiau dabar, kai gyvename ypač intensyviai, nebūtų laiko nei žolės nusipjauti, nei namo prižiūrėti“ – sako Mindaugas.

Šalies olimpinės rinktinės kandidatai gyvena taupiai, moka skaičiuoti pinigus. Tačiau niekuo nesiskundžia. „Nebadaujame, esame apsirengę, ant galvos nelyja. Tačiau, be sporto, reikia dar kažkuo užsiimti, nes sportas nėra amžinas, vieną gražią dieną baigsis“, – tikina irkluotojas. 

Londono olimpinių žaidynių dalyvė D.Lobačevskė jau treniruojasi visu pajėgumu ir jaučiasi pasiilgusi varžybų, kuriose žada dalyvauti spalį. Pekino ir Londono žaidynėse kovojęs M.Griškonis patenkintas šio sezono startais, kuriems buvo gerai pasirengęs. Iš Europos pirmenybių parsivežė bronzos medalį, o pasaulio čempionate, kuriame lenktyniavo turėdamas temperatūros, liko ketvirtas. „Jeigu būčiau nesusirgęs, manau, galėjau laimėti medalį. Tam buvau pasirengęs šimtu procentų. Bet ir ketvirta vieta gerai – pati aukščiausia per mano pasaulio čempionatus. Tą dieną tikrai padariau viską, ką galėjau“, – įsitikinęs M.Griškonis. 

Tiesa, liko ir nuoskaudų. Ypač apmaudi klaida sutrukdė laimėti Šveicarijoje vykusias pasaulio taurės varžybas, kai pirmaudamas netikėtai iškrito iš valties.

Abiejų mintyse – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Pasak Mindaugo, patekimas į olimpines žaidynes dabar tapo dar sudėtingesnis, nes irkluotojams sumažintos kvotos. Anksčiau iš pasaulio čempionato patekdavo vienuolika vienviečių, o dabar – devynios. Jeigu Prancūzijoje, kurioje vyks čempionatas, nepasiseks, dar bus papildoma Liucernos regata, iš kurios į žaidynes pateks dvi vienvietės valtys. 

Olimpinis moterų maratono normatyvas – 2 val. 37 min. Asmeninis Dianos rekordas – 2 val. 28 min. „Olimpinis normatyvas nėra labai aukštas. Bet Lietuvoje nemažai stiprių maratonininkių, su jomis tarpusavyje kaip reikiant teks pakovoti. Noriu pasiekti savo asmeninį rekordą“, – sako Diana, kitąmet numačiusi bėgti porą maratonų: vieną kovo ar balandžio mėnesį, o kitą – per pasaulio čempionatą Pekine. 

Triskart Europos čempionas M.Griškonis siekia viešojo administravimo magistro diplomo M.Romerio universitete. D.Lobačevskė Lietuvos edukologijos universitete studijuoja kūno kultūrą, jai iki studijų baigimo beliko pusmetis. Baigusi aktyvųjį sportą ji norėtų dirbti trenere. 

Prieš kelerius metus Mindaugas, įsisodinęs Dianą į dvivietę valtį, norėjo jai parodyti, koks tas irklavimas. Dianai patiko irkluoti, bet ji pripažino, kad tai žvėriškai sunkus sportas. O Mindaugas bėgte yra įveikęs 30 km distanciją. 

„Per treniruotes mes dažnai bėgiojame, esu ne kartą nubėgęs ir penkiolika, ir dvidešimt kilometrų. Naujasis treneris italas Giovanni Postiglione mus verčia ypač daug ir greitai bėgioti, stebi mūsų laiką. Per savaitę bėgiojame po tris keturis kartus. Ir ne tik lygioje vietoje, bet ir į kalnus. Tačiau bėgimo varžybose nedalyvauju. Bėgimas – ne mano sritis, negalėčiau kovoti su lengvaatlečiais. Gana daug bėgioju tik savo malonumui“, – sako M.Griškonis.