Iš Aliaskos - į Lietuvos krepšinio lygą

Lietuvos krepšinio federacijos taurės savininkai „Prienai“ šį tarpsezonį išgyveno didelius pasikeitimus. Tačiau dar didesnės permainos sudrebino Lauryno Jacevičiaus gyvenimą – dar neseniai dirbęs automobilių nuomos įmonėje ir gyvenęs Aliaskoje, jis dabar bando įgyvendinti vaikystės svajonę, kurią atėmė negailestinga trauma.
 

„Nelaikau savęs krepšininku. Esu bandantis žaisti, noriu įrodyti sau ir kitiems, kad galiu žaisti. Darysiu viską, kad galėčiau būti naudingas komandai. Labai toli į ateitį nežiūriu. Žinau, kad priėmiau teisingą sprendimą ir darau viską ką galiu, jog padėčiau komandai ir įgyvendinčiau vaikystės svajonę“, – pripažįsta iš Mažeikių kilęs 26-ių metų gynėjas.
 

Žaidimas „Prienuose“ – pirmieji Lauryno žingsniai profesionaliame krepšinyje po beveik ketverių metų pertraukos. Jis treniruotis pradėjo Mažeikių sporto mokykloje pas trenerį Vladą Šulcą būdamas šeštoje klasėje. Šią mokyklą L. Jacevičius ir baigė, o būdamas abiturientas prisijungė prie atkuriamo Mažeikių krepšinio klubo.

Išnykus „Naftai“ vietos verslininkai ir miesto politikai sukūrė reprezentacinę „Mažeikių“ komandą, gyvavimą pradėjusią nuo dabartinės Regionų krepšinio lygos (RKL), o dabar žaidžiančią LKL.
 

Šioje ekipoje Laurynas praleido ketverius metus. Pradžia nebuvo pati lengviausia – žaisdavo nedaug. Bet komandos vairą perėmus Aloyzui Rudžiui, situacija pasikeitė.
 

„Pirmieji metai nebuvo įspūdingi. Niekada nebuvau pats talentingiausias ar geriausius sugebėjimus turintis žaidėjas. Praleisdavau nemažai laiko dirbdamas vasaromis, prieš ir po treniruočių. Galiausiai man pavyko įsitvirtinti komandoje. Į klubą atėjęs A. Rudys pasitikėjo manimi, buvo griežtas ir tai padėjo man. Tada viskas pradėjo eitis neblogai“, – pasakoja sportininkas.
 

Po ketverių metų "Mažeikiuose" Laurynas persikėlę į Vilnių – „Perlo“ ekipa jam pasiūlė trejų metų kontraktą. Mažeikiškis pakeitė ne tik komandą, bet ir universitetą – iš Klaipėdos LCC tarptautinio universiteto perėjo į Vilniaus. Mokslai jam visada sekėsi gerai ir į juos Laurynas nenumojo ranka, tačiau krepšinis buvo prioritetų viršūnėje.
 

Bet visi planai greitai griuvo – vos po pusės metų išaiškėjo, kad L. Jacevičius turi rimtą stuburo išvaržą, o dar viena formavosi.
 

„Man pasakė, kad nebegalėsu žaisti profesionaliai ar apskritai sportuoti. Bandžiau grįžti po kelių mėnesių reabilitacijos, prisijungiau prie komandos, bet ir vėl atsinaujino skausmai. Pagalvojau, kad būtų teisingiau kažkur kitur pasukti savo gyvenimą“, – kalba Laurynas.
 

Po pirmųjų sutarties metų jo ir „Perlo“ keliai išsiskyrė – Laurynas pradėjo gyventi paprastą gyvenimą, tačiau nuo krepšinio toli nepabėgo. Jis žaidė Lietuvos studentų krepšinio lygoje, Vilniaus miesto krepšinio lygoje ir RKL, tačiau negaudavo tokių didelių krūvių, kaip profesionaliame klube.
 

Dar pernai jis buvo ketvirto kurso studentas ir dirbo visą darbo dieną vienoje automobilių nuomos įmonėje. Vėliau pagal programą „Work and travel“ išvyko į Aliaską ir ten dirbo gidu.
 

„Tai buvo kaip ir svajonių darbas – važinėjau keturračiais ar panašiomis transporto priemonėmis ir turėjau galimybę bendrauti su žmonėmis, užmezgiau daug kontaktų. Aliaskoje puiki gamta, ten sutikau daug nuostabių žmonių. Tai buvo visapusė gyvenimo patirtis. Įkvėptas šios patirties, grįžęs į Lietuvą nusprendžiau gauti gido pažymėjimą“, – apie netikėtą gyvenimo posūkį pasakoja L.Jacevičius.


 

Laurynas Aliaskoje gyveno mažame miestelyje, kuriame – vos 1000 žmonių. Kartais jis atvykdavo į vietos vidurinę mokyklą, kurioje vietiniai jaunuoliai rinkdavosi žaisti krepšinį. Įdomu, kad krepšinis šiame miestelyje buvo populiariausia sporto šaka.
 

„Net nežinau, aš gal nevertinsiu. Aliaska yra Aliaska“, – juokiasi Laurynas, paklaustas apie vietinių jaunuolių žaidimo lygį.
 

L.Jacevičius pripažįsta – profesionaliai žaisti krepšinio daugiau nebeplanavo, bet jo visada trūko: "Praėję metai man buvo sunkūs tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Apžiojau šiek tiek per daug, nei galėjau atkąsti, bet viską, ką reikėjo, pabaigiau. Vėliau, vasaros pradžioje, pajutau, kad darbas nuo devynių ryto iki penkių vakaro – ne man, o ir diplomą jau turėjau. Pajutau norą vėl žaisti krepšinį. Po sezono supratau, kad mano kūnas ir nugara yra susitvarkę, kad galėčiau dar kartą pamėginti. Tais metais žaisdavau po 3-5 rungtynes per savaitę ir atlaikiau didelį krūvį".
 

Tada Laurynas pamatė, kad buvęs „Perlo“ treneris Tadas Stankevičius, pradėjęs vadovauti „Prienams“, ieško žaidėjų. Tad nieko nelaukdamas susiekė su treneriu ir pasakė, kad nori pamėginti sugrįžti į krepšinį.
 

„Sakau, jeigu manimi patikėsite, aš pamėginsiu“, – pokalbį prisimena Laurynas.
 

Kartu jis pripažįsta suprantantis, kad tikrai nebuvo pirmasis „Prienų“ pasirinkimas, tačiau palankiai susiklosčius aplinkybėms jis sulaukė savo didžiojo šanso.
 

Laurynas jau spėjo sužaisti šešerias rungtynes Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Debiutinėse surinko 11 taškų, aikštelėje atrodė užtikrintai ir padėjo komandai iškovoti pergalę. Tačiau kiti penki mačai buvo tarsi amerikietiški kalneliai.
 

„Man trūksta stabilumo, tai yra ir lygos pajėgumo dalykas. Tačiau didžiausias dalykas – ne meistriškumo skirtumas, o pasitikėjimas savimi. Prieš daugelį šių žaidėų aš esu žaidęs Nacionalinėje krepšinio lygoje (NKL). Tas perėjimas į aukštesnį lygį turi eiti koja kojon su pasitikėjimu savimi. Jeigu jo trūksta – prasideda problemos. Norint pasiekti ir išsilaikyti šiame lygyje turi pasitikėti savimi ir savo galimybėmis. Taip, čia žaidžiama greičiau, žaidėjai yra fiziškai stipresni, bet esminis skirtumas – pasitikėjimas savimi ir užtikrintų sprendimų priėmimas“, – kalba Laurynas.
 

Viena aišku – kad ir kaip sunku būtų, Laurynas padarys viską, kad jam galiausiai pavyktų įgyvendinti vaikystės svajonę ir pamiršti persekiojusias nugaros problemas. Jis neabejoja, kad prie šio jo gyvenimo posūkio prisidėjo ir aukštesnės jėgos.
 

„Aš esu tikintis žmogus, tad, manau, čia yra ir Dievo įtaka. Niekada negalvojau, kad taip galėtų būti. Aš tikrai esu laimingas, negaliu niekuo skųstis. Esu laimingas kiekvieną dieną, kurią gyvenu ir nematau jokių problemų. Tai yra požiūrio klausimas, bet tas tikėjimas man labai padeda“, – kaip visada su šypsena ir optimizmu į gyvenimą žiūri Laurynas.