Profesorė su slidėmis

Daugkartinė Lietuvos slidinėjimo čempionė, o dabar profesorė, hab. m. dr.  Eugenija Bugarevičiūtė -Adaškevičienė spalio 20 d. švenčia 70 m. jubiliejų.

Eugenija Adaškevičienė praeityje - įžymi Lietuvos slidininkė (1963–1972 m.), o dabar - viena iškiliausių sporto mokslininkių ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visoje Lietuvoje. Ji žinoma ir tarptautinėje mokslo erdvėje, autoritetą pelnė brandžiais sporto teorijos ir praktikos, visuomenės sveikatos mokslo darbais.

 

E. Adaškevičienë gimė Raseinių r., Šiluvoje 1944 m. lapkričio 20 d. Studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir aktyviai sportavo, tapo daugkartine Lietuvos slidinėjimo čempione, įvykdė sporto meistrės normą. 1966 m. tapo diplomuota specialiste, įgijo pradinio mokymo pedagogikos ir metodikos mokytojos kvalifikaciją.

 

Dar aktyviai sportuodama, pradėjo dirbti tuomečiame Šiaulių pedagoginiame institute Kūno kultūros katedroje. 1973 m. Maskvoje mokėsi aspirantūroje (dabar doktorantūra) ir nuo 1976 m. pradėjo dirbti Klaipėdoje, Šiaulių pedagoginio instituto ikimokyklinio auklėjimo fakultete, kuris 1991 m. buvo reorganizuotas į Klaipėdos universitetą. 

 

„Greitai bus 40 metų, kai  dirbu tame pačiame fakultete, kuris rengia pedagogus, tarp jų - ir kūno kultūros mokytojus. Teko padirbėti įvairiose pozicijose: dėstytoja,  docente, Pedagogikos fakulteto dekane, Universiteto mokslo ir meno prorektore, Kūno kultūros katedros vedėja“ – sako E. Adaškevičienė. 

 

Kūno kultūros katedrai ji vadovavo apie 15 metų, o dabar yra profesorė ir mokslo darbuotoja. Jubiliejaus išvakarėse pakalbinome E. Adaškevičienę.

 

Kai rimtai susimąstau, tai pragyventa jau nemažai. Sunku susitaikyti su mintimi, jog laikas taip greitai bėga. Visa jaunystė buvo pašvęsta sportui, o tai pareikalavo daug jėgų ir valios, tačiau visiškai negaila to laiko, pašvęsto sportui. Netroškau ramaus gyvenimo, dažnai kėliau sau beribius reikalavimus, norėjosi veržtis, kovoti dėl pergalės, nugalėti save ir varžovus. 

 

Tai išmokė mane suprasti, jog gyvenimas - ne sodas, kuriame veši vien gėlės. Aktyviam sportui atiduotas visas dešimtmetis, tačiau šis gyvenimo laikotarpis gana ryškus savo spalvomis, nes jis suformavo mano tolesnio gyvenimo kelią ir atvedė į sporto mokslo erdvę, į kūrybos ir ieškojimų kelią. Savo kailiu patyriau sūraus prakaito skonį, todėl dabar ir kitiems galiu pasakyti, ką reiškia sportas tikrąja šio žodžio prasme. 

 

Vytas irgi buvo pasišventęs slidinėjimui, apskritai - sportui. Ir šiandien jis aktyviai gyvena, mėgsta fizinį darbą, yra tikras sporto fanatikas. Kai vyksta pasaulio, Europos ar Lietuvos krepšinio, futbolo ar slidinėjimo čempionatai, vyras savo darbo dieną modeliuoja pagal varžybų tvarkaraštį ir jas gali stebėti iki išnaktų.     

 

Abu susipažinome slidinėjimo vėžėse, per vieną Lietuvos rinktinės stovyklų Sibiro platumose jis netgi buvo mano treneris. Nors Vytas tuo metu gyveno Alytuje, o aš Šiauliuose, tačiau susitikdavome per Lietuvos rinktinės stovyklas Ignalinoje. Tai ir buvo mūsų pažinties ir draugystė pradžia, o šeimą sukūrėme 1968 –aisiais. Galbūt likimas padovanos mums ir  auksinių vestuvių jubiliejų.

 

Dvi dukras, kurios suteikė gyvenimo pilnatvės ir dabar yra labiausiai laukiamos viešnios mūsų namuose. Abi jau sukūrė šeimas, augina vaikučius. Viena dukra tapo mokslų daktare ir yra Klaipėdos universiteto docentė, o kita baigė magistrantūros studijas. Turime tris anūkus ir tikimės dar sulaukti mažylių, kurie yra mūsų gyvenimo puošmena ir džiaugsmas. Labai myliu mažus vaikus, nes jie - ištisas pasaulis. 

 

Ganėtinai sunku. Fiziniai krūviai buvo didžiuliai, per vieną treniruotę įveikdavome apie 20-25 km slidėmis, o rudenį parengiamajame laikotarpyje bėgiodavome krosus – per dieną įveikdavome po 10 km. ir daugiau, imituodavome slidininko žingsnius su lazdomis į didžiulius kalnus. 

 

Medicininės kontrolės ir sveikatos priežiūros, galima sakyti, nebuvo jokios, mityba taip pat nebuvo geriausia. Kai studijavome, tai kartais ir nevalgę skubėdavome į treniruotes. Neįsivaizduoju, kaip nesugadinome sveikatos. Žinoma, sovietmečiu visos maisto parduotuvės buvo pustuštės ir visiems žmonėms buvo sunku. 

 

Ne tik slidinėjau, bet ir bėgiojau krosus, dalyvavau dviračių varžybose. Turėjau keletą trenerių. Studijuodama Šiaulių pedagoginiame institute treniravausi pas šviesaus atminimo trenerį Juozą Rauckį, o Lietuvos rinktinėje dažniausiai dirbdavome su trenere Birute Skernevičiene, tačiau teko garbė treniruotis ir vadovaujant kitiems treneriams. 

 

Teko su tuo susitaikyti. Daugiausiai rungtyniaudavome Ignalinoje, kartais Vilniuje, Šiauliuose. Sąjunginės varžybos dažniausiai vykdavo  Rusijos platumose, svajoti apie kitas šalis tada buvo nerealu. Todėl su baltu pavydu dabar stebime  mūsų olimpiečių kovas slidinėjimo trasose kitose šalyse ir dažnai apgailestaujame, kad neturėjome galimybių atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse ar kitose pasaulinio lygio varžybose užsienyje, nors su Vytu ne vienerius metus ir  buvome Lietuvos čempionai. 

 

Jei kalbėti apie sportą, tai, žinoma, per Lietuvos ir „Žalgirio“ draugijos čempionatus iškovotus medalius, per sąjungines varžybas Sverdlovske įvykdytą sporto meistrės normą. 

 

Tačiau dar reikšmingesne pergale laikyčiau savo pasiekimus sporto pedagogikos moksle, nes čia atradau sporto mokslo lobyną, kuris suteikia jėgų, gyvenimo išminties, „mankština“ protą. Iš šio lobyno semiuosi žinių, kurias bandau diegti ir savo studentams. 

 

Negaliu sakyti, jog mano gyvenimas nesusijęs su sportu.  Dar ir šiandien praktikuoju aktyvų gyvenimą būdą, kasdien darau rytinę mankštą, užsiimu šiaurietišku vaikščiojimu, o žiemą kartais dar ir paslidinėju, nors Klaipėdoje reta žiema palanki šiam sportui. 

 

Judėjimas teikia didelį malonumą ir poilsį po sėdimo darbo prie kompiuterio, dirbant mokslinį darbą. Fizinis aktyvumas man - žvalumo ir protinio darbingumo šaltinis. Be judėjimo žmogus kaip stovintis vanduo genda ir apsineša plūdena. Klaipėdos universitete mes rengiame būsimuosius kūno kultūros ir sporto pedagogus, todėl sukaupta praktinė patirtis yra didžiulis mano turtas ir ją išbraukti iš savo gyvenimo – tolygu atimti dalį sukauptų žinių, potyrių, išgyventų emocijų. 

 

Kaip ir į sportą, taip ir į mokslą pasinėriau visa galva, bandžiau siekti mokslo aukštumų. Kas iš to išėjo, sunku pasakyti. Kadangi myliu vaikus, tai savo mokslinius darbus pašvenčiau mažųjų sveikatai ir fiziniam aktyvumui. Esu parengusi vadovėlį aukštosios mokyklos studentams, keletą monografijų, kitų mokslo darbų apie vaikų kūno kultūrą ir sveikatos ugdymą. 

 

Paskutinioji monografija, kurią išleidau kartu su dukra Neringa 2013 metais, -  „Vaikų sveikatą stiprinančio fizinio aktyvumo ugdymas“. Pastaruoju metu atlieku mokinių fizinio aktyvumo, susijusio su sveikata tyrimus. Šia tematika mano studentai  jau parengė ir sėkmingai apgynė daug baigiamųjų darbų. 

 

Teko vadovauti daugybei magistrantų darbų, šešioms sėkmingai apgintoms daktaro disertacijoms. Dabar  dar vienas mano mokinys gruodžio mėnesį rengiasi  ginti daktaro disertaciją kūno kultūros mokytojų profesinio perdegimo tematika. 

 

Apginti studentų sporto pedagogikos mokslo darbai man teikia didelį džiaugsmą, tai  lyg ir atpildas už įdėtas pastangas. Nors kartais tenka susidurti su nemažomis kliūtimis, tačiau, mano nuomone, siekti didžio ir teisingo dalyko  yra žmogaus pašaukimas. Džiaugiuosi, turėdama galimybę bendrauti su mokslo žinių trokštančiu jaunimu, padėti jam žengti mokslo keliu. 

 

Lietuvoje trumpos žiemos, kartais ir besniegės, nėra sąlygų praktikuoti slidinėjimą. Nors pastaruoju metu šalyje pradeda atsirasti slidinėjimo bazių, įrengtos kelios slidinėjimo trasos, tačiau to nepakanka, rengiant didelio meistriškumo sportininkus. 

 

Klaipėdoje apskritai nėra žiemos sporto renginių, o važiuoti stebėti varžybų į Ignaliną yra tolokai, sudėtingas susisiekimas. Todėl ir atitolome nuo mėgstamos sporto šakos, tačiau praleistas laikas slidinėjimo trasose yra gyvas mūsų prisiminimuose, lūpose ir yra nepamainoma praktinės patirties mokykla. 

 

Kaip vertinate šiandienos Lietuvos slidinėjimą? 

Vertinu pakankamai gerai. Be abejo, pasiekti sporto aukštumų nepakanka vien noro, ryžto, jaunatviško entuziazmo. Reikia gerų sąlygų, didelių finansinių investicijų. Šiandien sporto elito rengimas, kuris būtų pajėgus savo pasiekimais garsinti  šalį tarptautinėje arenoje, yra ne tik didžiuliai pinigai, bet ir  mokslas bei menas, be ko neįmanoma skinti gardžius sporto vaisius.