Gyvenimo būdas – kalnų slidinėjimas

Tauras Milašius neįsivaizduoja savęs be kalnų slidinėjimo, o šios sporto šakos gyvenimas Lietuvoje sunkiai įsivaizduojamas be Tauro Milašiaus.
 

Spalio 22 d. 60-metį švenčiantį vilnietį verslininką sunku pavadinti veteranu – Lietuvos čempionatuose ir kitose varžybose T. Milašius už savo nugaros palieka būrį daug jaunesnių konkurentų. Gausią medalių kolekciją Tauras sukaupė ir vandens slidinėjime. 

„Man labiau prie širdies – kalnų slidinėjimas. Jam skiriu daug daugiau laiko ir jėgų. Bet šią vasarą, kai buvo geri orai, nemažai laiko praleidau su vandens slidėmis. Per vienas varžybas net pakartojau slalomo rungties jaunystės rezultatą“, - pasakojo T.Milašius.

Jis net septynis kartus yra tapęs Lietuvos vandens slidinėjimo čempionu: dailiojo slidinėjimo (1972, 1974), daugiakovės (1972, 1974), slalomo (1973-75), dvyliką kartų - vicečempionu: dailiojo slidinėjimo (1970, 1973, 1975), daugiakovės (1970, 1971, 1973, 1975), slalomo (1970, 1971), šuolių nuo tramplino (1972, 1974, 1975), triskart –bronzos medalio laimėtoju šuolių nuo tramplino rungtyje.

Kalnų slidinėjimo Lietuvos čempionato slalomo rungties absoliučioje įskaitoje T.Milašius 2008 m. iškovojo bronzą. Dar ne vieną dešimtį apdovanojimų jis laimėjo atskirų amžiaus grupių varžybose.

Iš savo tėvo ir senelio Tauras nepaveldėjo muzikalumo, kuriuo garsėja ir jo sesuo, garsaus operos solisto Vytauto Juozapaičio žmona Eglė. Bet sportininko kraujas teka visų giminės vyrų gyslomis. 

T.Milašiaus pėdomis tvirtai žengia ir daugkartinis šalies pimenybių prizininkas Algimantas Milašius. Tiesa, jis pastaruoju metu dažnai ne pats dalyvauja varžybose, bet sėdi prie laiko matavimo įrangos – šiuolaikinių technologijų specialistas A. Milašius papildė Lietuvos kalnų slidinėjimo teisėjų gretas. Perspektyvus kalnų slidininkas buvo ir dar vienas Tauro sūnus – Liutauras. Deja, jo širdies plakimą sustabdė įgimta liga.

„Tauras slidinėjo nuo pat mažų dienų. Mano tėtis padarė jam slideles. Taurui buvo ketveri, kai jis pirmą kartą nusileido nuo Šeškinės kalno“, - pasakojo Tauro tėvas, vienas Lietuvos kalnų slidinėjimo patriarchų Romanas Milašius.
 

Tauro treneris buvo Oskaras Gaidamovičius, bene vienintelis ugdęs to meto sostinės kalnų slidininkus.
 

„Be to,  tėvas nuvedė ir  mane į baseiną bei gimnastikos pratybas, tad tik šeštoje klasėje vėl rimtai sugrįžau prie slidinėjimo. Gimnastikos pratybose sutvirtėjau, nes sportavau rimtai, turėjau atskyrį. Kai lankiau gimnastiką, slidinėjau labai mažai, net slidžių neturėjau, tik medines. Penktoje ar šeštoje klasėje tėtis atnešė plastikines slides, kurias davė treneris Gaidamovičius. Man buvo, rodos, vienuolika metų, kai dalyvavau pirmosiose savo varžybose ant Šeškinės kalno su ukrainietiškomis „Lvov“ slidėmis“, - prisiminė T.Milašius.
 

Būdamas keturiolikos Tauras tapo Lietuvos jaunių čempionu. Tačiau vėliau kelerius metus Lietuvos varžyboms nebeužtekdavo sniego. Ir treneris O.Gaidamovičius nutarė, jog norint išsaugoti įgūdžius, reikia išbandyti vandens slides. Taip T.Milašius atsidūrė šioje sporto šakoje, o į kalnų slidinėjimą grįžo jau būdamas Vilniaus inžinierinio statybos instituto (dabar – VGTU) pirmakursis.

T. Milašius tikrus kalnus pirmą kartą išvydo Ukrainoje, kur lietuviai keliaudavo slidinėti į Karpatus.
 

Jis iki šiol šypsosi prisiminęs Slavske vykusias sąjungines varžybas, kuriose tarp maždaug 80 kalnų slidininkų iš įvairių SSRS respublikų slalome užėmė septintąją vietą.

„Lietuvoje buvo įpratę slalomo trasą įveikti per kokias 20 sek. O ten – važiuoju 40 sek., 50 sek., finišo kaip nėra taip nėra. Pradėjau galvoti ne apie rezultatą, o kaip baigti distanciją. Fiziškai buvau pasirengęs tikrai gerai, tačiau tokio ilgio trasa važiavau pirmą kartą, todėl pristigo kvapo“, - dabar juokiasi Tauras.

Karpatuose T.Milašius pirmąkart pamatė ir tikrą keltuvą. Lietuvos jis buvo įpratęs pėsčiomis užlipti ant kalno. „Užlipi Karoliniškėse ar Šeškinėje kokius penkis ar šešis kartus ir viskas, nebėra jėgų. Bet entuziazmo dėl to nepritrūko“, - teigė T.Milašius.
 

T.Milašius neslepia – skirtumas tarp jo jaunystės ir dabartinio kalnų slidinejimo yra milžiniškas. Skiriasi technika, inventorius. Net trasų parengimas.

Bet paklaustas, ar dabar, 60-metis, įveiktų trasoje save, tarkime, 30-metį, susimąsto: „Su dabartiniu inventoriumi ir technika šių laikų trasoje ant tvirtos dangos tikrai nugalėčiau. Bet nežinau, kaip būtų, jei dabar tektų važiuoti tų laikų trasa, kai nebuvo lanksčių lazdų, duobės iki kelių“. 

Kai lauke nėra sniego, individualios įmonės „Mitas“ savininkas bent kartą per savaitę stengiasi surasti laiko nuvažiuoti į Druskininkų „Snow Areną“ paslidinėti. Žiemą ant slidžių stojasi dar dažniau, kasmet keliauja į Alpėse vykstantį Lietuvos čempionatą.
 

„Kitaip negaliu. Neįsivaizduoju savęs be slidinėjimo. Tai nėra kažkoks adrenalino, aštrių pojūčių alkis. Tai tiesiog gyvenimo būdas. Ir poilsis, ir sportas, ir bendravimas su žmonėmis. Žinoma, dar yra ir noras tobulėti, pasivaržyti“, - nenumaldomą kalnų slidinėjimo trauką aiškina T.Milašius.
 

Kiek metų dar slidinės, jis tikrai nesiryžta pasakyti. Ypač kai šalia turi puikų ilgaamžiškumo pavyzdį – Tauro tėvas R.Milašius iki šiol ne tik dainuoja „Sakalo“ chore, bet ir slidinėja.