Didžiausia pergalė - noras žaisti

Šių metų Lietuvos tinklinio sėdint čempionais tapo Vilniaus „Fenikso“ komanda. Kelintą kartą aukso medaliai sužibo ant vilniečių krūtinių, klubo prezidentas ir komandos treneris Eduardas Strašunskas jau nebegali prisiminti. „Gal kokį dvidešimtą?“ - šypteli. 

Finaliniame čempionato etape dalyvavo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių komandos.  Čempionu tapęs „Feniksas“ rimtesnio pasipriešinimo iš varžovų nesulaukė – visas komandas vilniečiai įveikė sausu rezultatu – 3:0.

„Lygiaverčių varžovų neturime. Džiaugiamės, kad pastaruoju metu stiprėja Klaipėdos komanda. Klaipėdiečiai pradėjo intensyviau ir profesionaliau dirbti“, - varžovų tobulėjimu džiaugėsi čempionų treneris. Klaipėdos „Žuvėdra“, iškovojusi dvi pergales ir patyrusi vieną pralaimėjimą, tapo Lietuvos vicečempione. Treti liko vieną pergalę iškovoję Šiaulių „Entuziasto“ tinklininkai.

Čempionų komanda vienintelė turi apmokamą trenerio etatą, kurį skyrė Vilniaus savivaldybė. „Tai davė labai gerų rezultatų. Vilniaus komanda šiuo metu tikrai labai stipri“, - įsitikinęs sostinės komandos vedlys. Be to, anot jo, komandos sėkmę lemia ir tai, kad didžiausiame Lietuvos mieste – didžiausios galimybės susirasti sportininkų: „Mūsų sportininkai negauna atlygio. Žmonėms reikia aukoti laiką. Aišku, jie sportuoja ne tam, kad algas gautų, o dėl malonumo“.

„Fenikso“ klubo nariai į treniruotes renkasi triskart per savaitę. „Treniruojamės ir žiemą, ir vasarą, nes yra ir paplūdimio tinklinis. Mes paplūdimio tinklinį žaidžiame trise prieš tris, o kitos taisyklės panašios kaip ir sveikųjų paplūdimio tinklinio. Taigi treniruotės šaltuoju metu laiku vyksta salėje, o vasarą turime įsirengę savo aikštelę lauke“, - pasakojo treneris. Anot jo, aktyviai sportuojančių klube yra apie dvylika: „Esame mėgėjai, algų negauname, todėl kartais ateina vieni, kartais kiti – kartais į treniruotę susirenka šeši, kartais – ir visi 12, o būna – ir dar daugiau. Kai kurie ateina pabandyti, kai kam nepavyksta, per sunku, išeina“.

Tinklinį sėdint žadžia ne tik neįgalieji – į treniruotes ateina ir sveiki, negalios neturintys žmonės. Jų „Fenikso“ klube koks penketas. „Buvo ir tokių kuriozinių atveju, kai atėjo treniruotis tinklininkai profesionalai, bet jiems buvo per sunku. Tai tikrai įdomus sportas, reikalaujantis daug fizinių pastangų“, - teigia E.Strašunskas. Tiesa, sveikų sportininkų skaičius komandoje per varžybas yra reglamentuojamas, pvz., Lietuvos čempionate vienu metu aikštelėje gali būti tik vienas sveikas. Draugiškuose turnyruose sveikiesiems leidžiama dalyvauti be apribojimų. Komandoje gali žaisti ir vyrai, ir moterys.



Tad kokia ta čempionų komanda? „Ateina pas mus buvę tinklininkai, kuriems subyrėjo kojų sąnariai, nugara. Įdomu, kad sėdint krūvis nugarai tenka nemenkas, bet jie sako, kad po treniruotės jaučiasi geriau. Yra tarp sportininkų, praradusių kojas, yra sveikųjų, kuriems labai patinka šis tinklinis. Ilgamečiai  mūsų žaidėjai Kęstutis Sliesoravičius ir Valentina Andriukaitienė. Komandoje žaidžia Lietuvos vyrų rinktinės trenerė Rūta Cvirkienė, buvusi tinklininkė. Algirdas Vaičiulis atėjo prieš porą metų, jis atstovauja ir Lietuvos rinktinei. Ilgai žaidžia Igoris Sakovičius. Tomas Kiveris – jaunas vaikinas, kuris žaidžia ir klasikinį tinklinį, ir su mumis. Unikalus tinklininkas – Vilmantas Juodis. Jo negalia – cerebrinis paralyžius, tad jam visus judesius atlikti dvigubai sunkiau. Pasauly nemačiau nė vieno cerebrinio paralyžiaus negalią turinčio žaidėjo... Jonas Žukas – jaunas komandos narys, ne visada jis pakliūna į startinę sudėtį, bet ateity iš jo tikimės daug, kaip ir iš Modesto Baltakio“, - pasakojo žaidžiantysis treneris.  Jis pats turi įgimtą rankos negalią, bet nuo vaikystės sportą pamėgęs vyras tinklinį žaidžia jau keturiolika metų: „Mano negalia įgimta, su ja užaugau – išmokau prisitaikyti. Kamuolio skirstytojo pozicijoje man nebus lemta žaisti, bet žaidžiu tinklinį ir, sako, neblogai“. Klubo tinklininkų amžiaus vidurkis – 30–40 metų. 

„Feniksas“ dalyvauja tarpklubinėse varžybose kaimyninėse šalyse – Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje. „Toliau važiuoti – brangu“, - paprastą priežastį, kodėl apsiribojama tokia geografja nurodo treneris. Pasak jo, lietuvių ir latvių lygis gana panašus, o štai lenkai – gerokai stipresni: „Kažkada pradėjome vienodai, bet lenkai nemažai investavo į šį tinklinį, apskritai Lenkijoje tinklinis labai populiarus“.

Lietuvoje „Feniksas“ laimėjo viską: „Esame ne tik klasikinio tinklinio, bet ir paplūdimio tinklinio čempionai, regis, čia nė karto nesame pralaimėję, tad pergalių norime pasiekti ir tarptautiniuose turnyruose. Pavyzdžiui, pabandysime laimėti prieš Ukrainos komandą, kuri priklauso pasaulio elitui, mes su ja pešamės taškas į tašką, bet vis dar pralaimime“, - apie ateities tikslus kalbėjo klubo vadovas ir treneris. Bet pagrindinis tikslas, anot jo, ne sportinės pergalės, o naujų narių įtraukimas į komandą, į rinktinę: „Neįgaliųjų daug, bet neįgaliųjų, kurie norėtų sportuoti ir aktyviai gyventi – maža. Jeigu žmogus iš prigimties sportiškas, jis sportuos, bet tokių vienetai, o kitus reikia labai stipriai motyvuoti.  Be to, neįgaliųjų sportas specifinis – tam tikrai sporto šakai reikia tam tikros negalios, todėl kiekvienas sportininkas – aukso vertės“.

Tinklinis sėdint gimė Skandinavijoje. Jį pradėjo žaisti tinklinio veteranai, mat daugelis  profesionalių tinklininkų vėliau turi bėdų dėl nugaros ir kelių. „Ši idėja greitai išpopuliarėjo.  Man teko girdėti, kad Skandinavijoje vyksta tinklinio sėdint turnyrai ir tarp sveikųjų. Kaip juokingai beskambėtų, tinklinio sėdint pagrindas yra judėjimas. Kuo geriau gali judėti, tuo geriau žaisti“, - pasakojo E.Strašunskas.
 
Tinklinyje sėdint, pasak „Fenikso“ klubo trenerio, dominuoja didžiosios valstybės ir valstybės, kuriose neseniai vyko kariniai konfliktai – Balkanų šalys, Rusija, Ukraina, Vokietija, Kinija, JAV.  Tokios mažos valstybės, kaip Lietuva, dažniausia neturi savo rinktinių arba jos yra ganėtinai silpnos: „Sportas sunkus, o pasaulinis lygis – labai aukštas ir reikalauja profesionalių treniruočių. Tad labai sunku surinkti komandą ir konkuruoti su didžiosiomis valstybėmis. Džiaugiamės, kad Lietuvoje turime tinklinio sėdint rinktinę ir turime jau gana seniai. Anksčiau turėjome ir moterų rinktinę, jos netgi tapo Europos vicečempionėmis, bet šiuo metu, deja, geros moterų rinktinės nėra. O vyrų rinktinė egzistuoja. Tiesa, pasiekimais negalime pasigirti – Europos čempionate iš 13 komandų likome 12-ti, bet laimėjimas jau yra tai, kad tokia maža valstybė rinktinę turi“. Lietuvos rinktinės pagrindą sudaro Vilniaus ir Klaipėdos komandų žaidėjai.