Motinystė – ne kliūtis sportui

Ir Rūta Paškauskienė, ir Austra Skujytė jaučia turinčios noro ir jėgų pakovoti dėl dar vieno olimpinio kelialapio, rašo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnalas "Olimpinė panorama".

 

Olimpinę karjerą R.Paškauskienė pradėjo Atlantos olimpinėse žaidynėse. Po to keliavo į Sidnėjų ir Pekiną, o štai Londono olimpines žaidynes stebėjo per televiziją. Kartėlio, kad tąkart liko tik stebėtoja, trejų olimpinių žaidynių dalyvė nejaučia. „Jeigu būčiau dėl traumos praleidusi žaidynes, gal būtų buvę kitaip. Juk aš laukiausi – jaučiausi labai gerai“, – šypsosi septynmetį Dovydą ir dvejų metukų Tadą auginanti moteris. 
 

Pirmagimis R.Paškauskienės sportinę karjerą pristabdė neilgam – prabėgus porai mėnesių po gimdymo jaunoji mama vėl žaidė. Susilaukusi antrojo sūnaus stalo tenisininkė stabtelėjo ilgesniam laikui.

„Nežaidžiau apie pusmetį, specialiai neskubėjau, nenorėjau forsuoti.“ Po tokių pertraukų pradėti žaisti R.Paškauskienei nebuvo labai sunku. „Sužaidi vienose kitose varžybose – ir įeini į tą patį ritmą“, – patikina sportininkė.

Sakoma, po gimdymo į sportą moteris grįžta su dar didesne jėga. Po pirmojo sūnaus gimimo sugrįžusi prie teniso stalo R.Paškauskienė vienintelį kartą per savo ilgą karjerą vienetų varžybose tapo Europos čempione. Vis dėlto teigti, kad motinystė prideda jėgų, sportininkė nesiryžta: „Man atrodo, kad jėgų lieka mažiau, nes daugiau nei pusę laiko reikia atiduoti šeimai. Šiemet Dovydas pradėjo eiti į mokyklą – daug vežiojimo, laiko sau lieka vis mažiau, mažiau ir sportui. O palaikyti formą privalau.“  

Šis sezonas 37-erių R.Paškauskienei prasidėjo rugsėjo pabaigoje Europos komandiniu čempionatu, kuriame Lietuvos moterų rinktinė užėmė 24 vietą. „Truputėlį trūko pasirengimo – anksčiau čempionatas vykdavo spalio vidury, pirmą kartą taip anksti buvo surengtas. Prieš čempionatą žaidžiau tik viename turnyre Čekijoje. Gal galėjau pasirodyti geriau, bet antrojoje lygoje irgi yra gerų žaidėjų, visą laiką sunku viską laimėti“, – savo pasirodymą čempionate vertina Lietuvos moterų rinktinės lyderė. 

Spalio viduryje tenisininkė išvyko žaisti pirmųjų rungtynių į Rusijos lygą – ji atstovauja Tiumenės klubui. „Labai geras varžybų grafikas, todėl ir pasirinkau Rusiją. Kai yra du vaikai, norisi daugiau pabūti namie. Važinėjimas irgi labai vargina. Pavyzdžiui, kai žaidžiau Prancūzijoje, kas antrą savaitę reikėdavo vykti“, – klubo pasirinkimo motyvus dėsto Kaune su šeima įsikūrusi sportininkė. 

Rusijos lygoje R.Paškauskienės laukia penki turai, paskui prasidės atkrintamosios varžybos. „Penki turai – penki nuvažiavimai. Nuvažiuoji dieną prieš varžybas, tada tris dienas žaidi ir grįžti namo“, – savo darbo grafiką dėsto stalo tenisininkė.

Tiumenės klube R.Paškauskienė žaidė ir praėjusiais metais. Su šiuo klubu tapo Rusijos čempione. Be to, praėjusiais metais klubas dalyvavo Čempionų lygoje ir Europos taurės varžybose, todėl žaisti tekdavo daugiau. Šiemet dėl nestabilios finansinės padėties klubas dalyvaus tik Rusijos lygoje. 
 

Nors kelionių ir varžybų sumažėjo, šis sezonas, pasak stalo tenisininkės, jai bus ypač nelengvas. Mat didžiausias kaunietės galvos skausmas – kur rasti lygiaverčių treniruočių partnerių. „Baigę mokslus visi iš Kauno važiuoja studijuoti į Vilnių. Dingsta motyvacija, kai taip sunku treniruotis, bet po kiek laiko vėl atsigauni, įeini į vėžes, supranti, kad tai tavo darbas, ir sportuoji toliau“, – bėdomis dalijasi sportininkė. 

Šiemet į sostinę išvyko ir stalo tenisininkas Ignas Navickas, su kuriuo R.Paškauskienė treniruodavosi Kaune. „Dabar ką pagaunu, su tuo treniruojuosi, nors gaudyti nelabai yra ką“, – apgailestauja sportininkė. Todėl treniruotis ir meistriškumui palaikyti jai pačiai gali tekti važinėti į Vilnių. Kita galimybė – stovyklos užsienyje. „Man užtenka ir penkių dienų pasitreniruoti Austrijoje ar kokioje kitoje šalyje. Tai duoda labai daug – penkios dienos be vaikų, be jokių rūpesčių. Namie sunku: valgyti pagaminti, vaikus nuvežti ir parvežti – laiko stipriai sumažėja“, – sako pašnekovė.  

R.Paškauskienė neslepia, kad gimus vaikams treniruotės smarkiai sutrumpėjo. Kita vertus, ilgametė patirtis daug ką atperka: „Fizinio pasirengimo dabar reikia daugiau negu žaidimo prie stalo. Įdirbis padarytas ir proto, kaip žaisti, yra daugiau.“ 

Prižiūrėti vaikus stalo tenisininkei padeda jos tėvai. „Vakare vyras vaikus pažiūri, bet daugiausia ši našta gula ant tėvų pečių. Dar auklytę turiu. Kai einu į treniruotę keletui valandų, Tadą nuvežu – taip ir sukuosi. Stipriai sumažinau varžybų skaičių, stengiuosi ilgam laikui neišvažiuoti“, – gyvenimo rutiną dėsto sportininkė. 
 

Jos vyresnėlis Dovydas, prižiūrimas močiutės, stalo teniso trenerės Romos Garkauskienės, jau ir pats stalo tenisą bando žaisti. „Ranką gerą turi ir kamuoliuką labai gerai jaučia, bet matau, kad jį reikės versti“, – sako R.Paškauskienė, pridurdama, kad kol kas sūnus, nepaisydamas mamos atkalbinėjimų, labiau norėtų žaisti futbolą, o ne tęsti giminės stalo tenisininkų dinastiją.   

Į šoną raketės R.Paškauskienė nededa, nes savo žaidimu vis dar yra patenkinta. „Jeigu pajausčiau, kad nebegaliu, man nebeįdomu, nuolat pralaimiu – baigčiau karjerą, – neabejoja. – Man labai nepatinka blogai žaisti, negaliu sau to leisti. Važiuoti vien dėl pinigų? Ne. Pagaliau ir pinigai ne kažin kokie: stalo tenisas – ne krepšinis ir ne futbolas. Kol laimiu, kol jaučiu pasitenkinimą – žaidžiu. Tą dariau visą gyvenimą, žaisti moku ir dėl to smagu.“

Taip mėgaudamasi žaidimu stalo tenisininkė po truputį artėja ir prie dar vienų olimpinių žaidynių. „Iš pradžių maniau, kad vykti į Rio de Žaneirą visiškai nerealu. Kai gimė Tadas, net minčių tokių nebuvo. Bet viskas klostosi gerai, kol žaidžiu ir yra noro, viskas įmanoma“, – neatsisako minties dar kartą išmėginti jėgas olimpiniame turnyre Rūta. Kokia atranka laukia stalo tenisininkės į olimpines žaidynes, šiandien ji pati dar tiksliai negali pasakyti, mat Tarptautinė stalo teniso federacija žada pokyčių.

Rugpjūčio vidury pirmagimio sūnaus Jokūbo susilaukusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė pamažu bando grįžti į sportinį ritmą. Spalio pradžioje mankštintis pradėjusi septynkovininkė rimčiau sportuoti ims po mėnesio ar poros. „Pasiilgau sporto. Gydytojai sportuoti rekomendavo pradėti nuo gruodžio, bet jaučiu, kad gal ir greičiau imsiu, labai nekantrauju, – neslepia Austra. – Sportas – didelė mano gyvenimo dalis, yra dar noras grįžti, noriu judėti.“ 
 

Kol kas septynkovininkė pasimankština su savo auklėtinėmis. A.Skujytė keturis kartus per savaitę veda treniruotes 10–13 metų mergaitėms. „Pabėgiojame kartu – palaikau kompaniją“, – sako. Kaip pavyksta suderinti jaunos mamos pareigas ir trenerės darbą? „Kaip išeina, taip sukuosi“, – teprasitaria olimpinė vicečempionė, savo šeimyninį gyvenimą laikanti po devyniais užraktais. 

Pradėjusi treniruoti kitus patyrusi sportininkė kitaip pažvelgė ir į savo pratybas. „Savo klaidas ėmiau vertinti kitaip. Be to, dirbdama trenere ir rodydama kitiems, kaip reikia daryti, padariau labai daug imitacinių pratimų. Manau, man tai irgi išeis į naudą. Nuo sporto nebuvau visiškai atitrūkusi, mokiau kitus. Jaučiu, kad iš to ir pati gausiu naudos, – tikisi pašnekovė. – Yra klaidų, kurias reikia man pačiai taisyti. Tikslas toks ir būtų: atkreipti dėmesį į klaideles, jas ištaisyti ir siekti rezultato.“  

A.Skujytė tikisi, kad vasarą jau galės išmėginti savo jėgas varžybose. „Šią žiemą dar tikrai nepavyks. Bet vasarą norėčiau dalyvauti Lietuvos čempionate. Nežinau, kaip bus su daugiakove, bet bent pasitikrinsiu, kaip sekasi atskirose rungtyse – šuolių į aukštį ir tolį, rutulio stūmimo. Tikslas – pasirengti dalyvauti varžybose dar po metų“, – ateities planais dalijasi septynkovininkė. 

Austra nusiteikusi pakovoti ir dėl olimpinio kelialapio į Rio de Žaneirą. „Londono žaidynės paliko labai neskanų prieskonį. Maniau, kad su jomis gal ir baigsis mano karjera, bet po tokių žaidynių nenorėjau dėti taško. Dar norėtųsi kažkam kažką įrodyti. Gal ir nebeįrodysiu, bet tikiu, kad galiu pasiekti aukštą rezultatą, o kaip susiklostys, bus matyt“, – ketveriose olimpinėse žaidynėse dalyvavusi septynkovininkė dar turi motyvų, stumiančių pakovoti dėl penktojo olimpinio kelialapio. 

Austra įsitikinusi, kad dar yra pajėgi pasiekti pasaulinio lygio rezultatą ir surinkti apie 6500 taškų. „Tikiu, kad galiu ir dar geriau, žiūrėsime, kaip viskas vyks“, – neskuba užbėgti įvykiams už akių. 

Koks amžius – riba septynkovininkėms? „Net nežinau. Bet jeigu pavyks iškovoti teisę dalyvauti žaidynėse, manau, būsiu vyriausia iš visų. Viskas priklauso nuo organizmo būklės – man pastaraisiais metais viskas klostėsi gerai, traumos nekankino, tad dar yra noro išmėginti jėgas“, – savo galimybėmis tiki 35-erių metų septynkovininkė.