Tik traumos sutrukdė tapti geriausiu

J.Kazlauskas: Sabonio laikais žaidėjų į rinktinę kviesti nereikėjo

Jei kas nors, krepšiniu besidominčiam lietuviui lieptų įvardinti geriausią krepšinio trenerį ir žaidėją, veikiausiai retas kuris neištartų Jono Kazlausko ir Arvydo Sabonio pavardžių. Dviejų legendų keliai susidūrė ne vieną kartą Lietuvos krepšinio rinktinėje, kuomet stratego nurodymus aikštelėje vykdė garsusis Lietuvos „centras“.

Kai šis dviejų krepšinio specialistų tandemas stojo prie Lietuvos krepšinio federacijos vairo, veikiausiai atsikvėpė daugelis krepšinio aistruolių – valdžią į savo rankas perėmė žmonės, užprogramuoti pergalėms ir teisingiems sprendimams.

Pirmuosius Sabo žingsnius aikštelėje matęs strategas dokumentiniame filme „Arvydas Sabonis. 11“ pasidalins neeilinėmis įžvalgomis apie krepšinio korifėjų. Gruodžio 19 dieną Lietuvos kino teatrų ekranuose pasirodysiančiame filme J. Kazlauskas su didžiule pagarba kalbės apie žmogų, kurio pasaulyje pristatinėti nereikia.

„Arvydas kaip krepšininkas turėjo viską: jame buvo ir smegenys, ir universalumas, ir intelektas – viskas, kas reikalinga krepšiniui. Man labai gaila, kad Arvydą persekiojo traumos, nes jos labai daug atėmė. Aš mačiau, koks jis buvo jaunas ir kaip skraidė, mačiau, koks jis buvo perkopęs trisdešimt. Tačiau nepaisant traumų ir praradimų, kuomet kūnas jau buvo lėtesnis, Arvydas niekada neturėjo problemų gynyboje, nes smegenys dirbo. Mes dabar kalbame, kad Arvydas buvo vienas iš geriausių pasaulio „centrų“, tai aš manau, kad jeigu ne  traumos, jis būtų buvęs geriausiu“, – tokiais žodžiais apie legendinę krepšinio žvaigždę prabils J. Kazlauskas.

Pirmieji atgarsiai pasaulyje

Pirmieji gandai pasaulyje, apie kylančią krepšinio žvaigždę iš Lietuvos, pasirodė vos pradėjus A. Saboniui žengti ant parketo. 220 centimetrų centras nuo pat savo karjeros pradžios stebino ir kartu gąsdino viso pasaulio varžovus. J. Kazlauskas prisiminė, jog pirmieji apie Sabą prabilo italai.

„Greičiausiai pirmieji gandai apie Sabonį pasirodė italų spaudoje, kuomet vienas italų žurnalas ant viršelio išspausdino Arvydo nuotrauką su antrašte „Jis ateina“. Ten buvo rašoma, kad ateina vyrukas, kuris dabar nuneš, nušluos viską, o visi kiti kovos tik dėl antrų vietų. Kad Sabonis buvo pasaulinio masto žvaigždė, niekam nereikėjo įrodinėti, tą jis įrodė ir Seulo olimpiadoje, kada beveik nesitreniravęs jis įveikdavo tuo metu geriausius pasaulio „centrus“. Kai kuriems žaidėjams būti vienoje komandoje su Saboniu – buvo tiesiog sėkmė, nes tokia figūra „tempia“ paskui save visą komandą“, – apie neeilinius A. Sabonio sugebėjimus filme „Arvydas Sabonis. 11“ papasakos J. Kazlauskas.

Žaidėjas, kurio nevalia pykdyti

Savitu charakteriu ir bendravimo stiliumi pasižymintis A. Sabonis, pasak trenerio, buvo vienas tų žaidėjų, kurių varžovams pykdyti nereikėdavo. Bet koks piktesnis žodis, įžeidimas ar pasisakymas Sabą galėdavo įsiutinti. Tiesa, savo įsiutį Lietuvos krepšinio žvaigždė pademonstruodavo aikštelėje.

„Pamenu, kuomet buvau jaunas treneris ir dirbau asistentu Lietuvos rinktinėje. Viename mače prieš Estijos rinktinę mums pavyko laimėti vos vienu tašku po sunkios kovos. Antrajame tarpusavio mače jų žaidėjas Martinas Miursepas Arvydui pasakė: „Dabar mes jus padarysim“. Tai ką jis pasakė, buvo didžiausia jo klaida, nes ką tose rungtynėse su jų komanda padarė Arvydas – buvo gražu žiūrėti. Arvydo pykdyti niekada nereikėjo ir taip kalbėti, nes dažniausiai tokie dalykai atsisukdavo priešingai“, – šypsodamasis prisiminė J. Kazlauskas.

Laimėti norėdavo visur

Daug metų Lietuvos krepšinio legendą pažįstantis J. Kazlauskas prieš filmavimo kameras atskleidė ir didelį A. Sabonio norą laimėti. Pasak trenerio, nugalėtojo mentalitetas pasireikšdavo ne tik aikštelėje.

„Su Arvydu žaisti įvairius žaidimus yra labai sudėtinga. Nesvarbu, kas tai būtų. Arvydas turi nugalėtojo mentalitetą. Gali žaisti biliardą, šaškėmis, šachmatais, bet laimėti bus labai sunku, nes nugalėtojo mentalitetas visada veda į pergales. Dėl to mentaliteto kartais turėdavome ir nemažai problemų. Jei sugalvodavo vyrai susirinkę į rinktinę pažaisti kortomis, ir Arvydui nesisekdavo, tokie žaidimai užsitęsdavo iki paryčių, kol Arvydas laimėdavo“, – smagiais atsiminimais gruodžio 19 dieną Lietuvos kino teatrų ekranuose dalinsis treneris.



Pasak J. Kazlausko, Sabas pasižymėjo ir dideliu užsispyrimu. Neįvykdęs užduoties „centras“ niekada nepalikdavo aikštelės: „Kartą, baigiantis treniruotei, daviau visiems žaidėjams trumpas individualias užduotis, Arvydo užduotis buvo įmesti iš eilės dešimt baudos metimų. Dabar prikeltum jį naktį ir pasakytum sumesti dešimt baudų, jis tai padarytų, o tada negalėjo susikaupti – vis pramesdavo aštuntą ar devintą metimą. Visi baigė treniruotę, nusiprausė, o jis dar mėto baudas. Visi autobuse laukė dar pusvalandį, kol Arvydas sumetė baudas ir galėjome važiuoti.“

Nors A. Sabonis pasižymėjo itin dideliu talentu ir gabumais, toks žaidėjas būtų buvęs kiekvieno trenerio svajonė, mat treniruočių metu ne tik pats maksimaliai dirbdavo, bet ir motyvuodavo kitus: „Treniruotės, kuriose dalyvaudavo Arvydas, būdavo maksimalios. Jis niekada nesimuliuodavo ir neleisdavo kitiems to daryti. Toks jau buvo jo bruožas. Visa ta karta buvo tokia, kuri treniruočių metu galėdavo vieni kitiems perkąsti gerkles, kad laimėtų. Bet taip pat ir rungtynių metu jie galėdavo perkąsti gerkles varžovams, kad laimėtų“.

Pagalba rinktinei – šventas reikalas

Dabartinis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategas šiuo metu pastebi pasikeitimus ne tik kartų kaitoje, bet ir žaidėjų atsidavime dėl krepšinio rinktinės. Dokumentiniame filme J. Kazlauskas prabils apie tai, jog anų kartų krepšininkų į rinktinę kviesti nereikėdavo.

„Man dabar tenka būti diplomatu, kad kažko neužgaučiau, kažko neįžeisčiau, nes dar tada neatvažiuos į rinktinę ar kažkas panašaus. Karta pasikeitė ir net nespėjau pastebėti, kaip greitai tai įvyko. Anai kartai nereikėdavo kartoti, sakyti, kad reikia atvykti į rinktinę. Jie tik paklausdavo kada reikia, ir visi atvažiuodavo. Jie nevažiuodavo tik tuo atveju, jei būdavo „sulūžę“. Nesakau, kad dabar yra labai blogai, bet jau atsiranda kažkas, kas bando kažkokiu būtų išvengti rinktinės“, – samprotavo garsus Lietuvos krepšinio treneris.

Pasak stratego, A. Sabonis padėti rinktinei niekada neatsisakydavo: „Arvydas niekada neatsisakydavo atvažiuoti į rinktinę. 1999 metais, kuomet rinktinė buvo jauna, pakalbinau Arvydą, kad grįžtų, jog patektume į olimpiadą. Ar jis atsisakė? Jis buvo jau trejus metus nežaidęs rinktinėje, jam buvo sunku, bet jis grįžo.“

Krepšinio figūra, kuriai nereikia prisistatinėti

J. Kazlauskas įsitikinęs – toks žmogus kaip A. Sabonis Lietuvai – išskirtinė figūra. Nors po Sabo profesionalios krepšinio karjeros pabaigos praėjo beveik dešimtmetis, legendinio krepšininko įtaka pasaulyje nė kiek nesumažėjo, o gal net ir išaugo.

„Sabonio įtaka buvo begalinė. Jis 39-erių metų grįžo į „Žalgirį“ ir tapo geriausiu Eurolygos žaidėju, po tiek daug traumų ir operacijų. Manau, kad mes dar ne visada išnaudojame Arvydo potencialą, įtaką, todėl labai džiaugiuosi, kad jis tapo Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu. Kai kartu neseniai nuvykome į Kanadą, Saboniui plojo atsistojusi 18 tūkstančių žmonių minia. Kai buvome Ispanijoje, policininkai laikė duris, nes minia buvo pasiruošusi jas išversti, kad tik gautų Sabonio autografą. Mes turime tokią krepšinio figūrą, kuriai nereikia prisistatinėti“, – prisiminimais dokumentiniame filme „Arvydas Sabonis. 11“ dalinsis J. Kazlauskas.