Valdininko rutina sportininkui maloni

Neseniai irklą padžiovusio sportininko širdies nevirpina tai, kad šįkart tarp olimpinės rinktinės kandidatų jo pavardės nėra. „Dar prieš dešimt metų sakiau, kad į žaidynes galima nuvažiuoti kaip sportininkui, kaip treneriui, kaip teisėjui ar kaip žiūrovui. Taigi ketveriose žaidynėse dalyvavau kaip sportininkas, ateity galėsiu dalyvauti kitu amplua, – nesisieloja pašnekovas. – Atėjo laikas baigti sportinę karjerą. Buvau apsisprendęs jau prieš Londono žaidynes – metai daro savo, nebepasiekiau rezultatų, kokių norėčiau, žaidynėse nepakliuvau į finalą. Žinau savo fizines galimybes. Dabar nė su vienu baidarininku, kuris yra olimpinių kandidatų sąraše, negaliu konkuruoti.“ 

Keliaudamas po pasaulį E.Balčiūnas ne kartą įveikė aklimatizaciją. Pastaroji buvusio baidarininko aklimatizacija, per kurią tenka pratintis prie valdiško kėdės, ko gero, pati ilgiausia. „Gal dar per trumpas laikotarpis praėjo. Atrodo, antri metai, bet kaip diena – taip naujiena. Dirbu su žmonėmis, tad kiekvieną dieną nutinka įvairiausių dalykų, kurių iki tol nebuvau patyręs šiame darbe. Kai kas kartojasi, bet sportininkų rengimas nėra įspraustas į rėmus – tai sveikata, tai finansavimas, tai kiti rūpesčiai. Visa tai kuruoti lengva nėra“, – prisipažįsta LOSC direktoriaus pavaduotojas. 

Olimpiniame centre jis dar kuruoja dvi sporto šakas – irklavimą ir slidinėjimą.

Po Londono olimpinių žaidynių permainos neaplenkė ir Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo federacijos. E.Balčiūnas buvo sulaukęs siūlymo tapti federacijos generaliniu sekretoriumi, bet viską gerai apsvarstęs buvęs baidarininkas pasirinko jam geriau pažįstamą darbą Olimpiniame sporto centre. „Su LOSC esu susijęs visą gyvenimą. Čia baigiau mokyklą-internatą, čia gyvenau, paskui dešimt ar penkiolika metų priklausiau olimpinei rinktinei, todėl mielesnės pasirodė centro patalpos. Federacijoje būtų reikėję viską vežti vienam, o čia yra komanda, kuri dirba išvien. Be to, man šis darbas geriau žinomas, nes daug metų treniravomės be trenerio, pačiam reikėjo tvarkyti stovyklų, planavimo dokumentus. Tad dirbti sporto šakos kuratoriumi atrodė patraukliau ir stabiliau nei federacijos generaliniu sekretoriumi“, – šypsosi pašnekovas ir priduria, kad LOSC jam tarsi antri namai. 

Tačiau šįkart jis kitoje barikadų pusėje – ne visus žavinčių sportininkų, o valdininkų, kuriuos dažnas pakeiksnoja. „Viskas priklauso nuo žmogaus, su kuriuo bendrauji – jeigu jis geras valdininkas, bendrauji kaip su geru žmogumi, kuris tau padeda siekti rezultato, – paaiškina E.Balčiūnas, kuris savo sportinės karjeros metais stengėsi neklijuoti žmonėms štampų, o tapęs valdininku siekia būti sportininko ir trenerio pagalbininku. – Pirmiausia stengiuosi suprasti sportininką, trenerį. Juk pats sportavau, žinau, kaip sudėtinga kai kuriuos organizacinius reikalus ar dokumentus sutvarkyti. Noriu jiems padėti, kai kuriuos darbus ir už trenerius padarau. Štai kad ir stipendijų sutartys, į kurias sportininkams reikėdavo savo sąskaitos numerį įrašyti, o dažnas atvykdavo jo neturėdamas. Dabar sutartį paruošiame taip, kad sportininkui užtenka tik parašą suraityti – pasistengiu surinkti visą informaciją iki sportininkui atvažiuojant, kad jam beliktų pasirašyti ir išvažiuoti. Ir sportininkui gerai, ir mums, nes sutarties pasirašymas neužtrunka. Norisi būti tuo geruoju funkcionieriumi ir negaišinti sportininko laiko. Juk jis atvažiuoja ne treniruočių, o poilsio metu, tad tą poilsio laiką tegul ir skiria poilsiui, o ne kažkokiems popieriams tvarkyti. Taip ir su treneriais – jiems irgi daug ką reikia nuveikti. Bet ne viską sporto šakos kuratorius ar pavaduotojas gali už juos padaryti. Reikia pasiskirstyti darbus taip, kad jie būtų atlikti, o ne stumdomi vienas nuo kito.“

Per ilgus sportinės karjeros metus sukaupta didžiulė buvusio pasaulio ir Europos čempiono patirtis vėjais nenueis. Grįžęs iš Londono olimpinių žaidynių jau kitą dieną E.Balčiūnas skubėjo į Lietuvos edukologijos universitetą baigti rašyti disertaciją „Lietuvos didelio meistriškumo baidarininkų rengimo analizė“.

Šiandien jis – ne tik sėkmingai karjeros laipteliais kylantis valdininkas, bet ir mokslų daktaras. „Nenoriu, kad į disertaciją sudėta medžiaga dulkėtų. Disertacijos pagrindu ketiname išleisti monografiją, kuri būtų naudinga treneriams – surašysime paprasčiau, be mokslinių terminų, sudėsime daugiau treniruočių pavyzdžių, kad treneriai galėtų atsiversti ir naudotis. Disertacijos medžiaga – tai mano ir mano porininko pasirengimo praktika, tad tuos metodus būtų galima taikyti rengiant jaunus perspektyvius sportininkus“, – savo ir disertacijos vadovo prof. Juozo Skernevičiaus planus atskleidžia E.Balčiūnas. 

Buvęs baidarininkas savo didžiule patirtimi mielai dalijasi ir su jaunesniais kolegomis. Šį sezoną jis glaudžiai bendradarbiavo su kanojininku Jevgenijumi Šuklinu, paprašiusiu daugkartinio pasaulio čempiono ir metodinių patarimų, ir treniruočių planų. „Prieš pasaulio čempionatą sudarėme jam treniruočių planus, pagal kuriuos treniravosi paskutinį mezociklą. Čempionate Jevgenijus gana gerai pasirodė – užėmė trečią vietą, rezultatas aukštas, nors, žinoma, kiekvienas sportininkas nori būti pirmas. Tačiau Jevgenijus liko patenkintas, nes turėjo tikslius planus, pagal kuriuos galėjo rengtis, – pasakoja buvęs irkluotojas ir prisipažįsta, kad nuvykęs į varžybas nepraeina ir pro baidarininkus. – Su Aurimu Lanku, Edvinu Ramanausku, Ignu Navakausku bendravau, patarimais per varžybas pasidalijau, bet jie turi sumanų trenerį Romą Petrukanecą, kuris jiems teikia visus metodinius nurodymus.“

Dar viena etiketė, kurią šiandien galima prilipdyti tituluotam sportininkui, yra dėstytojo. Apsigynęs disertaciją E.Balčiūnas pradėjo dirbti Edukologijos universitete ir studentams dėstyti pasirinktos sporto šakos didaktiką. „Tai įvairių sportininkų rengimo metodai, būdai. Gerai išmanant vieną sritį, pridėti kitų sričių specifiką nesudėtinga. Apskritai ciklinių sporto šakų sportininkų rengimas nelabai skiriasi, gal kitaip rengiasi žaidimų atstovai“, – sako buvęs sportininkas. 

Per ilgą savo sportinę karjerą ne vieną interviu davęs baidarininkas prisipažįsta, kad iš pradžių kalbėti prieš penkiasdešimties studentų auditoriją buvo sudėtinga. „Reikėdavo pasiruošti skaidres, paskaityti kažką. Bet su kiekvienais metais įgyju vis daugiau patirties, daugiau medžiagos prisirenku, tad dėstyti šiek tiek lengviau. Bet vis tiek prieš kiekvieną paskaitą jaudinuosi, o kai reikia kalbėti, delnai prakaituoja“, – šypsosi mokslų daktaras. 

Trys savaitės stovykloje, savaitė namie – ir vėl iš pradžių. Tokiu rimtu E.Balčiūnas gyveno sportinės karjeros metais. Tad šiandien jis džiaugiasi nauja rutina ir jau įprato aštuntą valandą ryto būti darbe, o penktą užverti kabineto duris. „Gal pirmus metus buvo sunkiau – norėjosi išvažiuoti, bet jau pripratau. Per daugelį metų pabodo gyvenimas ant lagaminų – bėgti, lėkti. O kai gimė vaikai, supratau, kad dėl savo sportinės karjeros kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo jų. Šeimai jau reikėjo daugiau dėmesio, žmona nuolat su dviem vaikais: vieną į mokyklą, kitą į darželį veža, vaikai serga, mašina neužsikuria – sunku. Todėl ir trenerio darbo nesirinkau, nes vėl būtų reikėję važinėti su sportininkais. Pasirinkau ramesnį gyvenimo būdą, kad būčiau namie“, – apie norą grąžinti skolą šeimai prasitaria E.Balčiūnas. 
 

Prieš dvejus metus sportininko karjerą baigęs irkluotojas vasaromis retkarčiais vėl ima į rankas irklą ir sėda į baidarę. E.Balčiūnas turi savo baidarę, kurią patekęs į olimpines žaidynes iš rėmėjo „Braca – sport“ gavo dovanų. „Pirmą vasarą gal du ar tris kartus irklavau, šią vasarą – gal dešimt ar penkiolika“, – skaičiuoja. Važiuoja pasižiūrėti varžybų – prieš jas į baidarę pats sėda, o paskui žiūri, kaip jaunimas irkluoja. 

Daugybę metų į baidarę sėdęs tarsi į lenktyninį automobilį, pastarosiomis vasaromis buvęs sportininkas atranda ir kitokį irklavimą. „Kai profesionaliai sportavau, vasaros buvo skirtos darbui. Dirbdamas LOSC su kolektyvu buvau keliuose turistiniuose žygiuose, vasarą ir su šeima buvome išsiruošę – Lietuvoje baidarių turizmas labai populiarus, neišvengiama, kad ir aš jame dalyvauju“, – nusišypso E.Balčiūnas.