Į Kauną atsivežė dvi storas striukes

Jei Willui Cherry perprasti europietiško krepšinio subtilybes seksis taip pat sklandžiai, kaip dėstyti savo mintis, Kauno „Žalgiris“ sulaukė solidaus pastiprinimo. 23-ejų įžaidėjas iš JAV net ir po beveik parą trukusios kelionės į Lietuvą kaip žirnius bėrė atsakymus apie Žydrūną Ilgauską, Joną Valančiūną, Šarūną Jasikevičių, LeBroną Jamesą, „Kovo beprotybę“ ir pasaulio čempionatą.

Willas Cherry gimė ir augo Kalifornijoje, o į Vilnių trečiadienio naktį atskrido iš San Francisko, bet per ketverius metus, kuriuos praleido kalnuotosios Montanos universiteto komandoje, jis priprato ir prie šalčio, ir prie sniego.

„Atsivežiau dvi storas striukes, taigi, esu puikiai pasiruošęs“, – išvydęs nagų kol kas dar nerodančią lietuvišką žiemą, nenusigando amerikietis.

Regis, 185 cm ūgio gynėjas atsigabeno ir pradinį žinių apie Europos krepšinį lauknešėlį, nors jo iki šiol buvo matęs tik per savo televizorių. Bet ir tai jau nekasdieniška, nes retam jo tautiečiui anapus Atlanto šauna į galvą žiūrėti Eurolygos ar tarptautines varžybas.

Universiteto diplomą 2013-ais atsiėmęs W. Cherry praėjusį sezoną praleido antrinėje NBA plėtros lygoje (NBDL), o šį rudenį bandė įsitvirtinti Toronto „Raptors“ ir Klivlando „Cavaliers“ klubuose.

Iš pastarojo jis buvo atleistas gruodžio pradžioje ir po savaitės jau sėdėjo lėktuve, skridusiame į Vilnių.

„Žalgiris“ man buvo geriausias pasirinkimas – pirmiausia dėl trenerių. Taip pat girdėjau daug gerų atsiliepimų apie komandos draugus. Žinoma, Europoje aš žaisiu pirmą kartą, daug ko nežinau. Buvo ir kitų pasiūlymų, bet kai valandą telefonu pabendravau su klubo vadovu (Pauliumi Motiejūnu – DELFI), man pasirodė, kad čia bus geriausia vieta. Jis sakė, jog atmosfera „Žalgirio“ rungtynėse bus puiki, ir per tas kelias dienas po žinios apie pasirašytą sutartį aš tikrai tuo įsitikinau: daugybė fanų susirado mane socialiniuose tinkluose, linkėjo sėkmės, sveikino atvykstant. Man tai – labai svarbu“, – aiškino W. Cherry.

Nuo pat sezono pradžios įžaidėjo ieškojęs „Žalgiris“ kiek anksčiau dairėsi į Slovėnijos veteraną Jaką Lakovičių, o amerikietis – visiška pastarojo priešingybė: kur kas atletiškesnis, geriau besiginantis, bet anaiptol ne toks pavojingas šaudant iš toli.

Be to, jei 36-erių J. Lakovičius daugiausiai rungtynių Eurolygoje sužaidusių krepšininkų sąraše užima 11-ą vietą, W. Cherry prestižinėje Senojo žemyno lygoje bus toks pat debiutantas kaip naujieji jo komandos draugai Vaidas Kariniauskas ir Lukas Lekavičius.

„Man sakė, kad jūs jau ilgokai laukėte įžaidėjo. Susėsiu su treneriais ir pasikalbėsime, ko jie iš manęs tikisi. O tuomet aš pabandysiu jų norus išpildyti 110 procentų“, – paklaustas, ar numano savo vaidmenį klube, sakė Lietuvos čempionų naujokas.

– „Žalgiris“ jumis domėjosi dar praėjusią vasarą. Kokių planų turėjote tuomet? – DELFI paklausė W. Cherry.

– Taip, regis, agentas jau tada buvo užsiminęs apie „Žalgirį“. Bet vasarą mano tikslas buvo atsigauti po praėjusiame sezone patirtos traumos – man buvo lūžusi pėda. Aš norėjau vasaros lygoje parodyti NBA komandoms, kad esu sveikas ir vėl pasiruošęs žaisti – net dar geriau nei iki traumos.

– Kodėl jūsų pasirodymas „Cavaliers“ klube tęsėsi tik mėnesį?

– Klivlande man patiko. Žaidžiau aštuoneriose rungtynėse, dariau, ką galėjau. Bet kai į komandą grįžta toks žaidėjas kaip L. Jamesas, ji turi pradėti skinti pergales. Klube visi supranta, kad atėjo laikas kovoti dėl aukščiausių vietų, todėl visa kita turi būti atidėta į šalį. Kol kitas atsarginis įžaidėjas iš Australijos Matthew Dellavedova buvo traumuotas, aš turėjau pridėti šiek tiek daugiau taškų nuo atsarginių suolo – bent jau taip sakė mano agentui. Pats aš tiesiog bandžiau eiti tinkama kryptimi ir kartais leisti Kyrie Irvingui ramiai pailsėti. Tai buvo puikus laikas su puikiais vaikinais, bet paskui klubas nusprendė taip, kaip jam atrodė geriausia. Palinkėjau visiems sėkmės ir išvykau.



– Ar L. Jamesas buvo jūsų vaikystės herojus?

– Taip, tikrai. Aš užaugau stebėdamas LeBroną, jis – geriausias žaidėjas visose valstijose ir visoje NBA. Kai jis kalba, visas pasaulis klausosi, ir aš buvau ne išimtis. Tai, kad galėjau pats su juo kartu pažaisti, man buvo puiki patirtis. Jis yra tikras lyderis, tikras talentas. Žaisti su juo – tarsi kiekvieną vakarą iš geriausios vietos stebėti krepšinio klasiką. Bet mano darbas „Cavaliers“ gretose buvo pačiam žaisti krepšinį, todėl visus vaikystės idealus turėjau išmesti pro langą.

– Ar būdamas Klivlande sutikote „Cavaliers“ skautą Žydrūną Ilgauską?

– Ne, deja, ne. Labai norėčiau su juo pakalbėti, nes jis – legenda, aš žiūrėdavau jo žaidimą būdamas jaunas. Girdėjau istorijų apie šį žmogų, bet pamatyti jo nepavyko. Tai turbūt vienas iš kelių dalykų, kurių taip ir nenuveikiau žaisdamas „Cavaliers“.

– Tuomet galbūt susipažinote su „Raptors“ vidurio puolėju Jonu Valančiūnu?

– JV? O taip, aš su juo susipažinau būdamas treniruočių stovykloje Toronte. JV – mano draugas, jis yra puikus vaikinas, labai linksmas, tikras pokštininkas. Bet kartu jis yra juodadarbis. Mačiau, kaip jis žaidė pasaulio čempionate, bet dar didesnį įspūdį jis man paliko, kai susitikome aikštėje. JV yra žvėris, neįsivaizduoju, kaip tokį stiprų vyrą sulaikyti. Galiu jums pasakyti, kad galite didžiuotis tuo, ką jis daro Amerikoje.

– Gal jo klausėte ko nors apie Lietuvą?

– Ne, nors turbūt reikėjo paklausti. Bet buvau per daug susijaudinęs, kad išvažiuoju, ir nepagalvojau apie tai. Manau, kad įsikūręs čia būtinai su juo susisieksiu ir paprašysiu patarimų, kur eiti ir ko paragauti.

– Kokį krepšinio elementą pats labiausiai mėgstate?

– Aš paprastai pildau visas statistikos grafas po truputį: atkovoju kamuolį, dirbu gynyboje. Esu komandos žaidėjas, todėl visos statistikos kategorijos, kurios padeda laimėti, man yra vienodai svarbios.

– Gindamasis esate pasiruošęs „sulaužyti“ bet kurį tiesioginį oponentą?

– O taip (šypsosi – DELFI). Tai – viena iš mano stipriųjų pusių. Nežinau, kas čia geriausias įžaidėjas, bet kad ir kas jis bebūtų, mano darbas bus taip jam apsunkinti gyvenimą, kad jis turėtų arti iš paskutiniųjų. Kai sekasi gintis, aš ir puolime jaučiuosi daug geriau. Tikiuosi, tokį patį teigiamą poveikį gindamasis galėsiu daryti visai komandai.

– Kol kas jums neteko išbandyti NBA atkrintamų varžybų, bet esate dalyvavęs NCAA „Kovo beprotybėje“. Kaip manote, ar skirtumas tarp jos ir žaidimo Eurolygoje bus labai didelis?

– Mano agentas pasakojo apie krepšinį, kuris žaidžiamas Europoje. Ir pats žinau, kad gynyba čia kiek kitokia – mačiau tai žiūrėdamas pasaulio čempionatą. Bet NCAA neturi trijų sekundžių taisyklės gynyboje kaip NBA, todėl ten taip pat yra komandų, kurios labai mėgsta aikštės gynybą, pavyzdžiui, Sirakūzų universitetas. O puolimas NBA yra daug laisvesnis nei Europoje, ten žaidėjai turi daugiau erdvės žaisti vienas prieš vieną. Europiečiai žaidžia kompaktiškiau, sistemiškiau. Taip pat žinau, kad turėsiu stabiliai mėtyti iš vidutinių ir tolimesnių nuotolių, jei norėsiu būti efektyvus puolime.

Tam ir atvykau čia, kad to išmokčiau. Žinau, kad vienas trenerių – legenda, jis buvo nepaprastas snaiperis (Šarūnas Jasikevičius – DELFI). Jis net privertė JAV rinktinę šiek tiek pasimesti, kai žaidė prieš ją. Girdėjau apie jį daug dalykų ir tikrai nekantrauju susipažinti.

Bus šioks toks iššūkis prisitaikyti, tačiau aš jų nebijau, tai – tik dar vienas barjeras, kurį turiu įveikti savo gyvenime. Be to, esu tikras, kad treneriai ir komandos draugai man padės. Atvykus į „Cavaliers“ situacija buvo panaši: ten buvau naujokas, naujokas esu ir čia.

– Esate tikras krepšinio gurmanas, jei gyvendamas JAV žiūrėjote ir pasaulio čempionatą.

– Tikrai. Aš stebėjau ne tik amerikiečių pasirodymą, domėjausi ir Europos komandų žaidimu. Kai turėjau sėdėti ant sofos su savo lūžusia koja, per NBA televiziją žiūrėdavau ir Eurolygą. Ten – kitoks krepšinis, bet pamačiau daug tikrai talentingų žaidėjų. Aš esu tikras krepšinio narkomanas, galiu kiaurą dieną žiūrėti visokias rungtynes ir nesvarbu, kas žaidžia.