Nuo "Žigulių" iki "Maserati"

Nusipelniusių žmonių jubiliejai – šventė visai Lietuvai, ypač, jei gimtadienio kaltininkas pats Arvydas Sabonis. Apvalaus jubiliejaus išvakarėse kalbiname legendinį šalies krepšininką. Tik šį kartą – ne apie krepšinį. Naujausiais „Eurostat“ duomenimis, 1 000 Lietuvos gyventojų tenka net 590 automobilių. Kitaip sakant, mašiną turi praktiškai kas antras. Vis dėlto tiek daug keliaujantys ir pasaulio matę žmonės, kaip A. Sabonis, pamena, kad vos prieš keliasdešimt metų mūsų gatvėmis riedėjo tik vienas kitas automobilis. Tuomet spūstys, perpildyti daugiabučių kiemai ir galimybė rinktis iš daugybės automobilių markių buvo protu nesuvokiama. Tad šį kartą interviu apie automobilius A. Sabonio gyvenime.

 

Pirmoji pažintis su automobiliu – prie tėvo „Žigulio“ vairo. Jis labai saugojo savo automobilį, vis netikėjo, kad galiu vairuoti, bijojo, kad ko pridarysiu. Vis dėlto vieną dieną radau rakčiukus ir be jo leidimo išvažiavau (šypsosi). Jei atvirai, tarp treniruočių stovyklų mane vairuoti išmokino Valdemaras Chomičius.

 

Taip, jį įsigijau 1982-aisiais, po pasaulio čempionato. Tai buvo „Žigulys“ septintukas (VAZ 2107 – red. past.). Iš jo net nereikėjo išlupti priekinės sėdynės!

 

Su tarybinėmis mašinomis tikrai buvo sunku. Visas reikėjo perdaryti – ir „Volgą“ (GAZ 24 – red. past.), ir „Žigulius“. Dar „Volvo“ teko pailginti, nors 740 modelis atrodė gana didelė mašina, bet tos vietos viduj... Buvo sunku. Iš užsienietiškų tai buvo vienintelė sėdynė, kurią dar reikėjo tvarkyti, o šiaip, jei tilpdavau – važiuodavau, o jei ne – nevažiuodavau (šypsosi).

 

Ko gero, „Volvo“ ir buvo pirmasis. Jį man pasiūlė, kai išvažiavau žaisti į Valjadolidą. Kai rungtyniavau Madrido „Real“ klube, vairavau „Renault Megane“ – labai geri prisiminimai. Grįžus namo buvo tikrai sunku sukioti „Volgos“ vairą (juokiasi). Mano draugas tuo metu Briuselyje turėjo „Renault“ saloną. Kai važiuodavom iš Ispanijos, jis mane pavežiodavo su visokiais naujais automobiliais. Aišku, po to pirmoji mano asmeninė įsigyta mašina buvo „Renault Espace“. Iš tiesų pasakiška mašina kelionėms ir palikusi gerą įspūdį. Ypač ji naudinga buvo, kai atsirado vaikų – tiek Ispanijoje važinėjom, tiek persikėlę čia, į Lietuvą. Ir erdvus, ir patogus automobilis. Tais laikais tai buvo tokia kosminė mašina.

 

Labai džiaugiamės, kad turime ilgalaikius partnerius. Kai bendradarbiaujama daugiau nei 15 metų, tokia draugystė tolygi šeimos santykiams (šypsosi). „Renault“ labai padeda ne tik „Žalgirio“ klubui. Organizuodami 2011 m. Europos čempionatą Lietuvoje federacijoje dėl transporto neturėjome jokių problemų – kiek reikėjo automobilių, tiek gavome. O ten juk tiek svečių buvo, tiek krovinių reikėjo po visą Lietuvą išskirstyti... Rimtas projektas. Apskritai automobiliai krepšininkams – ne juokas. Šiais laikais tenka daug važinėti, tempas didelis, su traukiniais ir autobusais neprilakstysi, šalis nedidelė, o migruoti reikia. Sunku įsivaizduoti, kaip reikėtų keliauti be automobilių. Tiek „Megane“, tiek „Laguna“ – pakankamai erdvūs ir patogūs. Su „Megane“ mes ir svečius sutinkame, ir tikrai patogiai jaučiamės. Vienus reikia nuvežti iki oro uosto, kitus pasiimti ar pervežti į kitą miestą. Ypač šiemet, kai turėjome tiek daug renginių. Kitais metais vėl laukia jaunimo čempionatas, kuriame dalyvaus ne tik lietuviai, bet ir krepšininkai iš užsienio. Automobiliai tokiais atvejais labai reikalingi.

 

Žinoma, norisi erdvesnių. Teko vairuoti kelis tikrai erdvius amerikietiškus automobilius, bet čia, Europoje, su jais sunkoka. Mūsų stovėjimo aikštelės, gatvės – viskas kur kas siauriau, nepritaikyta tokiems gabaritams. Nors, iš tiesų, tos erdvės yra. Amerikoje buvau įpratęs – ten atvažiuoji į stovėjimo aikštelę ir gali daryt ką tik nori, o pas mus, galima sakyti, viskas milimetrais.

 

Ispanijoje man teko vairuoti „Chrysler“ autobusiuką. Išsigandau! Galvojau, kaip aš išvažiuosiu?! Ten siaubinga (šypsosi). Ir aš kalbu apie stovėjimo aikštelę prie didžiulio prekybos centro. Dieve, Dieve... Kita vertus, irgi gerai – Ispanija išmokino gerai vairuoti. Turiu omeny, kad ten viskas „britvom“, kaip mes vadinam, pritaikyta – statoma milimetrų atstumu, neturi kur veidrodėlių prilenkt, kad pralįstum. Teko įgusti vairuoti ir tokiomis sąlygomis.

 

Pats vairuoju „Maserati GranTurismo“. Apskritai, visi turim asmeninius automobilius. Žmona Ingrida turi savo, vaikai – savo.

 

Jaunesnieji... Aušrinei ką tik sukako 18-ika. Nors jie visi jau nuo 15 metų vairavo transporto priemones, kuriomis leidžiama važinėti su B1 kategorijos teisėmis. Jomis galima važiuoti visur, išskyrus autostradoje. Tad dabar jau sėda prie vairo būdami ne visai naujokai, įgavo įgūdžių.

 

Būna kartais užsikalbi... Tiesą pasakius, visais laikais mes su jais gražiai sutarėm. Jaunystėje buvo ir prilakstyta, ir smulkių avarijų, o dabar aš greičio kažin kiek neviršiju, nesąmonių nedarau... Tfu tfu tfu, kaip sakoma (pabeldė į medį ir šypsosi). Kai esi jaunas, atrodo, kad kažkur greičiau nulėksi, bet su laiku viskas keičiasi... Aišku, kai pagalvoji, jaunimas laksto, o automobiliai vis tobulėja – arklio jėgų gi daugėja, o taisyklės net supaprastinamos. Įsivaizduoju, kad jaunam ypač sunku – kai kas ir neišlaiko. Tačiau tai priklauso nuo žmogaus.

 

Ramybės, sveikatos... Aišku, kartais tenka skubėti, nieko nepadarysi. Pavyzdžiui, į lėktuvą ar dėl kažkokių rimtų priežasčių, tarkime, gimdo žmona ar pan. Daug ko nutinka. Tad, žinoma, linkėčiau, kad pasisektų laimingai pasiekti tikslą. Sakoma – greit visur nenuskubėsi, bet būna, kad kitąkart tai daryti tenka, tad ir linkiu, kad būtų sveiki ir saugūs kelyje.