Raitelis žino, kuriuo keliu joti į Rio

Andrius Petrovas – 2014 m. geriausias ir daugiausiai tarptautinių apdovanojimų pelnęs mūsų šalies konkūrų raitelis. Vienas naujausių ir ryškiausių Andriaus laimėjimų – gruodžio 4 d. Poznanėje, Lenkijoje, vykusiose tarptautinėse konkūrų varžybose pagerintas Lietuvos šuolio į aukštį su žirgu rekordas.

 

Net 215 cm – tokio aukščio kliūtį A.Petrovas peršoko su žirgu Artista ir pagerino gerą dešimtmetį gyvavusį ankstesnį geriausią rezultatą – 210 cm. Šį aukštį per Lietuvos tautinę olimpiadą 1998-aisiais Šiauliuose buvo įveikęs daugkartinis Lietuvos čempionas Zigmantas Šarka su žirgu Sir Salut. Taigi A.Petrovas atvertė naują šios rungties istorijos puslapį. Ir kas žino, po kelių dešimtmečių bus pagerintas šis rekordas.

 

42 metų Andrius gyvena Vilniaus rajono Maišiagalos seniūnijos Kiemelių kaime. Ten turi puikų žirgyną, kurį vis dar plečia, gerina sąlygas žirgams ir raiteliams. Su A.Petrovu kalbamės apie jo didžiausią aistrą, darbą ir kartu gyvenimo būdą – žirgus.

1982 metais klasės draugas pakvietė į Belmonto sporto mokyklą, bet arklių buvo ir kaime pas senelius.

 

Konkūrai – dinamiškiausia ir objektyviausia jojimo rungtis.

 

Jau seniai niekas manęs netreniruoja. Patirties ir naujų žinių suteikia žirgai ir asmeninė varžybų patirtis.

 

Traumų patiriame – ir aš, ir žirgai. Tik iki šiol pavyko išvengti labai rimtų. Be traumų, ypač žirgų, mūsų sportas neįmanomas.

 

Darbas ir bendravimas su žirgais be išeiginių, daug ilgų ir varginančių kelionių.

 

Reikia dalyvauti daugybėje varžybų, o tam, kad galėtum į jas vykti tinkamai pasirengęs, reikia daug žirgų. Darbas, juodas darbas...

 

Beveik kiekvieną savaitgalį. Retai pasitaiko dvi savaitės be varžybų.

 

Skaičius svyruoja, bet turiu daugiau nei dešimt varžybose dalyvaujančių žirgų.

 

Manau, turiu du tris gana pajėgius žirgus. Žinoma, daug kas priklauso nuo traumų.

 

Visu pirma tai turi būti pajėgūs žirgai. Su jais reikia ramiai, metodiškai dirbti ir dažnai dalyvauti įvairaus rango varžybose.

 

Laiko neskaičiuoju – tai mano gyvenimo būdas. Bet tikrai daug.

 

Kryptingai dirbant ir nepristingant lėšų, manau, kelialapį iškovoti įmanoma. To sieksiu.

 

Dar nebuvo, antraip jau būčiau nutraukęs. Kol matau, kad galiu progresuoti ir siekti aukštesnių tikslų, tokių minčių nekyla.

 

Jau neturiu. Įsitikinau, kad jojimo dievų nėra. Yra raitelių, kurie patinka, juos gerbiu, vertinu ir visada džiaugiuosi, jeigu pavyksta juos įveikti.

 

Nejaučiu jaudulio. Užvaldo noras kuo geriau pasirodyti. Žirgai reaguoja įvairiai, bet visi daugiau ar mažiau patiria stresą.

 

Dar yra ko siekti.

 

Šeima iš tikrųjų puiki. Su pabambėjimais pakenčia mano ilgas išvykas ir visada padeda tvarkyti naminius buitinius reikalus. Be šeimos palaikymo būtų labai sunku susitvarkyti. Beje, žmona su pagalbininkais puikiai tvarkosi žirgyne, kai aš būnu išvykęs.

 

Pabūti ilgiau namie, baigti tvarkyti arklides, o paskui bus Europos čempionatas.

 

Treniruotės niekada nenutrūksta.

 

Galima, bet labai maža tikimybė. O kodėl, tai jau atskira su žirgų auginimu susijusi istorija, kurią reikėtų ilgai pasakoti. 

 

Darbštumo, kantrybės, meilės žirgams, nenuleisti rankų, jei nesiseka. Ir, žinoma, gerų žirgų. Be žirgų mūsų sporte nieko nepasieksi.

 

Man tai hobis, darbas, sportas, gyvenimo būdas.

 

„Love what you do, do what you love“ („Mylėk tai, ką darai, daryk tai, ką myli“ – aut. past.).