Dakaras – daugiau nei sportas

Su Atakamos dykuma atsisveikinusius ir per Andų aukštikalnes persikėlusius Dakaro ralio dalyvius vakar užklupo prakiuręs dangus. Išdžiūvusios upių vagos per keliolika minučių virto šniokščiančiomis upėmis, vėjas laužė medžius, o žemesnės vietos užsipildė vandeniu iki ratų arkų. Benedikto Vanago ir Andrejaus Rudnickio ekipažui tai buvo ne motais – pradėjus lyti jie jau buvo kirtę finišą tarp penkiolikos greičiausių lenktynininkų.

„Vakar ryte sėdom į automobilį, važiavom ir kirtom finišą. Šiandien bus lengviau, pagaliau baigėsi kalnai“, – juokavo šturmanas Andrejus Rudnickis.

Lengvas ar sunkus vienuoliktas etapas Dakare, bet lenktynininkams to neužteks. Jų laukia dar trys dienos Dakare, o jame niekas niekuo negali būti tikras iki kol paskutinis automobilis pravažiuos podiumu.

Iš varžybų 10-ajame etape pasitraukė praėjusių metų nugalėtojas Nani Roma. Egzamino neišlaikė ir trisdešimties metų patirtį turintys organizatoriai. Dėl užklupusios stichijos visame pasaulyje nutrūko Dakaro transliacijos, bivake neveikė elektroninės tikrinimo sistemos, darbą vėlavo pradėti ir be vakarienės liko 700 km nukeliavę komandų mechanikai.

Dėl liūčių kelyje užtrukusi komanda B. Vanagą rado bivake, kaip ritualą atliekantį, partnerių logotipų klijavimą ant naujo priekinio buferio. Nors lenktynininko „Toyota Hilux“ buvo sveika ir komandos inžinieriai laiko turėjo apsčiai, bet B. Vanagas šio darbo atlikti niekam kitam neduoda.

Lūžusi B. Vanago ranka atrodė geriau – patinimas nebuvo toks didžiulis, bet veidas išdavė, kad sportininkas kovoja su skausmu.



„Niekam nelinkėčiau važiuoti su sulaužyta ranka. Varžybose pereini į tam tikrą pasąmoninę būseną ir skausmas pasitraukia į antrą planą, bet tai kainuoja daug jėgų. Taip pat, panašu, kad vaistai sukėlė alerginę reakciją ir gerklė ištino taip, kad net sunku kvėpuoti“, – sakė B. Vanagas.

Antrą geriausią savo rezultatą šiemet parodęs B. Vanagas nustebino ne vieną. Su lūžusia ranka sunku daryti ir paprastus buitinius darbus, o ką bekalbėti apie dalyvavimą sunkiausiame pasaulyje maratone.

„Po paskutiniųjų kelių dienų, kai mus vieną po kitos ištiko nelaimės, į automobilį sėdau kupinas sportinio pykčio“, – sakė B. Vanagas.

Iki trečiojo B. Vanago ir jo „General Financing-Autopaslauga by Pitlane“ komandos Dakaro pabaigos liko trys stotelės ir 666 km greičio ruožuose. Kaip įprasta, lietuvis sieks rodyti geriausią greitį, kokį gali.

„Mūsų planai visada yra tokie patys – daryti viską geriausią, ką galime. Matome, kad absoliučioje įskaitoje yra nemaži atstumai, bet mes sieksime rezultato ir važiuosime geriausiai kaip galime, o rezultatą žinosime sausio 17-ą dieną“, – sakė B. Vanagas.

Būnant Pietų Amerikoje tik nedidelė dalis Lietuvos aktualijų pasiekia „General  Financing-Autopaslauga by Pitlane“ komandos narius, bet darosi įspūdis, kad B. Vanagas ir jo pasirodymas Dakare yra viena įdomiausių temų.

Komandos narius iš pažįstamų kasdien pasiekia graudinančios žinutės iš lietuvių, kartais net nuotraukos su sulaužytomis ar nubrozdintomis rankomis ir prierašais „solidarizuojantis su Benu“, lenktynininko profilis Facebook tinkle per savaitę surinko 13 000 naujų pasekėjų ir jau turi beveik 87 000.

„Taip, fanų palaikymas man labai svarbus. Dakaras yra daugiau nei sportas. Taip, tai mano asmeninė ambicija pasiekti rezultatą, bet aš matau, kiek žmonių Lietuvoje tuo gyvena ir kaip tai jiems yra svarbu. Mūsų komanda jaučia didelę atsakomybę pasiekti finišą, rodyti pavyzdį žmonėms, kad jie nuspręstų, kur ir kokie nori būti“, – kalbėjo B. Vanagas.