Verslininkas su 80 federacijų kraičiu

Rimantas Kveselaitis jau trečią kadenciją vadovauja Lietuvos sporto federacijų sąjungai, vienijančiai net 80 federacijų.

"Jau eina dešimti metai, kai esu LSFS prezidentas. Mano verslas buvo susijęs su sportu – esame pagrindiniai „Impuls” klubų autoriai. Sportas mane visą gyvenimą traukė. Kadangi sveikatos, jėgų ir energijos yra, idėjų netrūksta, manau, kad dar galiu padirbėti sporto labui", - teigė jubiliatas.

LSFS prezidento pareigos garbė ar vargas?, - paklausėme R.Kveselaičio.
Man nėra vargo. Dirbu su malonumu. Man patinka sporto bendruomenė, patinka žmonės, kurie šalia manęs, ir ta dvasia, kuri neleidžia pasenti be laiko. Šios pareigos man prie širdies, nereikia dirti per jėgą.

Į LSFS atėjote iš verslo. Kam jums reikėjo lipti į sporto balą?
Nepasakyčiau, kad tai bala. Taip, sporte yra problemų, bet jų yra kiekvienoje srityje. Ar tai būtų energetikos, ar kultūros, ar sporto sritis. Kiekviena bendruomenė turi daug neišspręstų skaudžių klausimų. Man norisi savo gebėjimais padėti sporto bendruomenei – padėti savo patarimais, savo gyvenimo ir verslo patirtimi. Ir, atrodo, kad LSFS visai neblogai sekasi vykdyti tas užduotis, kurias esame numatę.

Kokiais nuveiktais darbais per savo prezidentavimo kadencijas džiaugiatės labiausiai?
Mums visai neblogai pavyko dirbti su Leonardo da Vinci ir Europos Sąjungos fondais. Per aštuonerius metus pritraukėme į LSFS iš europinių fondų apie 5 mln. litų, kurie nukeliavo tiesiogiai mūsų federacijoms, t. y. užsienyje pagal Leonardo da Vinci programą kvalifikaciją kėlė 200 trenerių, sudarėme sąlygas pasitobulinti 1000 vadybininkų. Kasmet paeiliui rengiame jaunučių ir jaunių žaidynes – pradinėje stadijoje dalyvauja apie 20 tūkst. vaikų, žaidynes organizuojame nuo pradžios iki pabaigos. Kas dvejus metus organizuojame visą sportininkų išvykimą į Baltijos žaidynes, kas ketverius metus rengiame Pasaulio lietuvių žaidynes. Žodžiu, vienas darbas gena kitą. Bet aš asmeniškai nusivylęs valstybės požiūriu į sporto sritį. Sporto bendruomenė verta didesnio dėmesio nei turi dabar. Tiksliau dėmesio lyg ir yra, bet kai reikia dalinti biudžetą, sporto bendruomenė lieka paskutinė.

Sporto finansavimas ir yra didžiausias galvos skausmas?
Taip. Mes neturime nieko prieš kultūrą, bet kažkodėl Kultūros rėmimo fondui padidino finansavimą nuo 1 proc. akcizo pajamų už alkoholį ir tabaką iki 3 proc., o sportui taip ir paliko 1 proc. Dideliam meistriškumui kiekviena federacija turėtų gauti lėšų tiesiogiai iš Finansų ministerijos. Tai yra valstybės registruota ir deleguota funkcija – atstovauti valstybei, todėl jai įgyvendinti turėtų būti skiriamas ir finansavimas. Bet funkcija yra, pinigų – ne. Metai iš metų šito niekaip nesugebame pasiekti. Visi premjerai žada, bet niekas nieko nepadaro...

Taigi finansavimas – didžiausias galvos skausmas. Matome socialinę nelygybę skirstant pinigus. Kažkur už įvaizdį sumokama 60 mln. litų, ligonių kasų finansavimas per 10 metų išaugo milijardu litų – nuo 3 milijardų iki keturių, nors gyventojų išvažiavo vos ne milijonas, o sportas kaip buvo prie suskilusios geldos, taip ir liko.

Taip, arenų pastatyta, infrastruktūros reikalai juda, tai gerai, bet lygiagrečiai turėtų daugėti ir lėšų federacijų veiklai. Arenų pristatėme, bet federacijos pinigų negauna ir sporto renginiai jose nevyksta arba jų vyksta labai mažai. Yra bėdų, bet tikimės jas išpsręsti. Gal pavyks pakeisti politikų požiūrį per fizinio aktyvumo, žmonių sveikatinimo programas. Nors kol kas tai mums sunkiai sekasi.

LSFS vienija 80 federacijų. Ar dėl visų vienodai skauda?
Dėl visų vienodai. Aišku, kaip ir kiekviename darbe, yra geriau dirbantys, yra blogiau, yra geresni vadovai, yra blogesni. Bet mes stengiamės, siunčiame vadovus į kursus, kad keltų kvalifikaciją, kad pasivytų gerai dirbančias federacijas, kurios yra pavyzdys – iškovoja daug medalių ir puikiai atstovauja Lietuvai Europoje bei pasaulyje. Iš neolimpinių sporto šakų išskirčiau Kiokušin karatė federaciją su dabartiniu garbės prezidentu Romu Vitkausku, kuris tikrai yra pavyzdys organizuojant darbą, vertinant pasiekimus ir atsidavimą sporto šakai.



Jūs pats esate rimtai sportavęs?
Jaunystėje baigiau krepšinio sporto mokyklą, bet visą gyvenimą krepšnį daugiau žaidžiau mėgėjiškai.

Dar tebesportuojate?
Dabar propaguoju šiaurietišką ėjimą. Kiekvieną dieną po vieną valandą iš ryto arba vakare būtinai pasivaikštau. Bėgant metams sporto šakas keiti, kad būtų mažiau traumų. Kažkada pakankamai intensyviai mėgėjiškai žaidžiau krepšinį, bet dėl traumų nebežaidžiu. Daugelį metų slidinėjau kalnuose, bet žmona pernai patyrė sunkią traumą ir slidinėti taip pat baigėme. Liko šiaurietiškas ėjimas – čia traumų tikimybė nedidelė. Stengiuosi daug vaikščioti, judėti. Sulaukus vyresnio amžiaus, traumos sunkiai gyja, trukdo darbui, o dirbti dar norisi, daug darbų nepadaryta, tad reikia pasaugoti save.

Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
Mėgstu leisti laiką su draugais, kavos prisėsti kokioje gražioje Senamiesčio kavinukėje, pasivaikščioti. Vasarą labai mėgstu gamtoje pabūti. Ekstremalių pomėgių neturiu. Į gerą filmą patinka nueiti, su šeima savaitgaliais mėgstame leisti laiką – bendrai pietus pasigaminti, gimines aplankyti. Po pasaulį keliauti nepatinka. Man mieliau Lietuvoje.

Kaip atrodo LSFS prezidento darbo diena?
Priklauso nuo to, kiek funkcijų prisiimi. Aš dar pakankamai intensyviai dirbu statybų versle, bet visą savo laisvalaikį skiriu LSFS, sporto problematikai. Tai visas mano laisvalaikis, mano pomėgis – sportas, varžybos, susitikimai. Kai tik turiu laisvą valandėlę, važiuoju į LSFS ir sprendžiame klausimus.

Esate kilęs iš Mažeikių. Žemaitiškas užsispyrimas praverčia?
Be užsispyrimo sporte nieko nepasieksi. Be jo nebus nei aukso, nei sidabro, nei bronzos medalių. Ir visuomeniniame gyvenime, jei nuolat sistemingai nedirbsi, nieko nebus. Užsispyrimo reikia, ne tik sveikatos.

Žemaitiškai dar mokate kalbėti?
Jau būtų sudėtinga, nes žemaičių mano rate maža. Visi tapome vilniečiais, pasikalbėti žemaitiškai praktiškai nėra su kuo.

Koks didžiausias jūsų, kaip LSFS prezidento, noras?
Kad galų gale išsispręstų sporto federacijų asignavimai ir valstybė skirtų tai, kas joms teisėtai priklauso.