„Liūdna, kad viskas baigėsi"

Pasaulyje sunkiausiu bekelių maratonu vadinamame Dakaro ralyje pražūti ar pasitraukti iš lenktynių Antanui Juknevičiui ir edvardui Duobai grėsė daugybę kartų. Kone kiekviena Dakaro diena jiems buvo ne lenktynės, o išlikimo klausimas.

 

Daugiausia iš „Toyota Hilux“ dalių lietuvių mechanikų kurtas jų prototipas „Mebar“ šiam raliui pasirodė silpnas, todėl Dakaro vilkas – kaip lenktynininkas šiame maratone jau penktą kartą dalyvavęs A.Juknevičius ir ralio debiutantas E.Duoba laiką trasose dažniau leido ne tiesiogiai varžydamiesi su priešininkais, o lenktyniaudami su laiku palindę po automobiliu. Jei būtų negrįžę ę stovyklą iki kito starto, ralis jiems būtų automatiškai baigtas.

 

Tačiau Dakaro užsispyrėliais pakrikštyti A.Juknevičius ir E.Duoba įstengė pabaigti beveik dvi savaites Argentinos, Čilės ir Bolivijos bekelėmis trukusias lenktynes. „Žalvario“ komandos ekipažas galutinėje įskaitoje užėmė 60-ąją vietą. Sausio 4 dieną prie starto linijos Buenos Airėse stojo 137 automobilių ekipažai, šeštadienį į Argentinos sostinę grįžo tik 67, – mažiau kaip pusė.

 

„Dakaras baigėsi? Per greitai. Mes dar turime pakankamai parako, kad jo trasa pralėktume atgal“, – po galutinio finišo kvatojo A.Juknevičius.

 

Nors paskutiniame, tryliktajame greičio ruože „Žalvario“ komandos ekipažas jau nesidraskė, grėsmė pasitraukti iš lenktynių paskutinę dieną buvo reali.

 

Lietaus išplautuose Argentinos dirvonuose automobiliai klimpo, o net sunkvežimiai lakstė į griovus ir virto ant stogų. Buvo didelė tikimybė, kad paskutiniame etape sulūš arba ilgam strigs daugybė dalyvių, todėl organizatoriai dalį iš 174 km greičio ruožo atšaukė.

 

A.Juknevičius ir E.Duoba paskutiniame etape finišavo 58-ti, o iš lenktynių šiame ruože pasitraukė vienas ekipažas.

 

„Liūdna, kad viskas baigėsi. Jei kas sakytų: važiuokite toliau, tikrai važiuotume. Į Dakaro pabaigą mašiną beveik išgydėme, patys dar turime jėgų, todėl mums kažkaip viskas baigėsi per anksti. Atrodo, visus metus tam ruošėmės, o jau reikia vynioti meškeres namo“, – šyptelėjo sekmadienio pavakare Argentinos laiku su komanda namo iškeliaujantis A.Juknevičius.

 

Jo komandos mechanikai Juozas Čibiras ir Stasys Greičiūnas bei dar pora pagalbininkų liks diena ilgiau, nes uoste reikia priduoti ne tik „Mebar“, kuriuo lenktyniavo A.Juknevičius ir E.Duoba, bet ir pagalbos sunkvežimį bei dar kelis lenktynininkus lydėjusius automobilius. Maždaug po mėnesio, o gal ir dar vėliau, technika atplauks į Prancūzijos uostą Le Havrą. Ten pat, iš kur išplaukė į Argentiną.

 

Ralio debiutantas verslininkas E.Duoba šiame ralyje patyrė visus Dakaro sunkumus ir sužinojo, kodėl šis maratonas laikomas sunkiausiu pasaulyje. Tačiau dar net nespėjęs galvoje sudėlioti visų minčių, E.Duoba yra tikras, kad į Dakarą norėtų grįžti: „Kiekvienas Dakaras yra vis kitoks ir nepakartojamas. Tas pats – tik pavadinimas, o trasos ir maratono realybė – smarkiai skiriasi“.

 

2015 m. Dakaro ralį laimėjo nuo pat pradžių jo lyderiu buvęs Kataro lenktynininkas Nasseras Al-Attiyah. Jis – geras A.Juknevičiaus draugas, todėl lietuvis už bičiulį sirgo visą maratoną.

 

Šis Dakaras A.Juknevičiui buvo jau penktasis, kuriame jis startavo. 2009 m. iš Afrikos į Pietų Ameriką pirmą kartą perkeltame maratone Aurelijus Petraitis ir A.Juknevičius užėmė 25-ąją vietą. Iki šių metų tai buvo aukščiausia lietuvių alinančiame maratone užimta vieta. Šiemet ja viena pozicija pagerino Benediktas Vanagas ir Andrejus Rudnickis, važiavę „Toyota Overdrive“ automobiliu. Tokį pat automobilį šiame Dakare vairavo ir antrąją vietą užėmęs Pietų Afrikos Respublikos lenktynininkas Ginielis de Villiersas.