Lietuva augina naujas sporto žvaigždes

Valdui Adamkui praėję metai buvo vieni sunkiausių, atnešę daug išgyvenimų ir nežinomybės valandų. Bet tvirta valia ir savo nusiteikimu nepasiduoti ligai ją, atrodo, nugalėjo ir 2015-uosius sutiko gerai nusiteikęs. 
 

Kadenciją baigęs prezidentas nekantriai laukia gydytojų leidimo, kada galės panirti į baseino vandenį. 
 

„Vieną pusmetį per tris keturis mėnesius kartą dar turėsiu pasirodyti Santariškėse. Esu labai dėkingas šios ligoninės specialistams ir gydytojams, kurie širdimi, nuoširdumu ir profesiniu išprusimu suteikė man progą grįžti atgal į gyvenimą“, – sako V. Adamkus. 
 

Prezidentas atidžiai stebi Lietuvos sportinį gyvenimą. Jo nuomone, 2014-ieji Lietuvos sportininkams buvo sėkmingi.

 

Mane stabdo ne tik Alma, bet ir gydytojai, mano asistentė Božena. Tačiau aš negaliu sėdėti. Lietuvoje kasdien gausu įvykių, noriu aktyviai dalyvauti. Iš visos Lietuvos gaunu ypač daug kvietimų. Tai mane džiugina, rodo, kad dar esu gyvas. 
 

Dabar laikraščiuose perskaitau tik antraštes. Jeigu tie išgyvenimai, kuriuos visą laiką kaupiau savyje ir nemokėjau išlieti, ir yra mano ligos pagrindinė priežastis, tai nutariau kitaip gyventi. Raminu save, jei kas negera šalyje atsitinka, sakau sau: nepražūsime, buvo ne tokių situacijų, bet mūsų nepaklupdė, išgyvenome – atsitiesime ir dabar.


 

Matau tikrąją priežastį: pavargo vadovai, ansambliui vadovaujantys 25 metus. Kiekvienąkart jiems reikia ieškoti talentų, rengti ansamblį, galvoti apie naujas programas. Mūsų jaunimas priprato prie pergalių, jau nerodo didelio entuziazmo. „Žuvėdros“ pasitraukimas iš didžiosios sportinių šokių arenos – natūralus dalykas, nematau jokios tragedijos, bus pertrauka. 
 

Auginsime naują kartą, kuri vėl įgaus didelį entuziazmą, norą laimėti ir tada laimės. Tikrai vėl atsistosime ant nugalėtojų pakylos. 
 

Iš didžiojo sporto pasitraukė ir Virgilijus Alekna, tačiau atėjo kitas talentingas disko metikas – Andrius Gudžius. Jis, manau, pasieks ne mažiau nei V. Alekna. Mūsų olimpiniam ir pasaulio čempionui praėjusiais metais sakiau, kad jis mokėtų „nulipti nuo scenos“. Iš didžiojo sporto jis pasitraukė laiku, savo Virgilijus padarė, buvo visų mylimas ir gerbiamas. Tačiau pernai jam jau nereikėjo dalyvauti varžybose. 
 

Kiekvienas žmogus turi laisvę rinktis. Ž. Ilgauskas jau senokai negyvena Lietuvoje, jis Amerikoje iškilo, sukūrė šeimą, įsitvirtino. Todėl jo sprendimą tapti JAV piliečiu galima suprasti ir pateisinti.
 

Gaila, kad dvigubos pilietybės klausimas Lietuvoje yra nesutvarkytas. Nesiryžtama padaryti tam tikrų žingsnių, kurie turėtų būti žengti, net ir rizikuojant, kad tautos dalis referendumo metu tą konstitucinę pataisą gali ir atmesti. Tačiau tai būtų tautos sprendimas, niekas dėl to negalėtų ginčytis. 

Krepšininkas formaliai savo noro atsisakyti Lietuvos pilietybės neišsakė, tai – pagrindinis faktas. Jo gimtoji vieta yra Lietuva. Tad turėtume sutikti, kad jam niekas kitas dovanai tos pilietybės nesuteikė ir niekas iš jo neturi teisės jos atimti. Tačiau Ž. Ilgausko reakcija ir siūlymas valdininkams pabučiuoti jam į užpakalį, sužinojus, kad jis netenka Lietuvos pilietybės, mano akyse yra nepateisinama. Jis pasielgė neteisingai ir nepagarbiai.