V.Adamkus padėjo pasiekti plaukimo rekordą

“Dažnai susimąstau, kas lėmė mano gyvenimo kelią, atvedusį mane į prezidentūros rūmus S. Daukanto aikštėje. Atsigręžių į gimnazijos laikus, kai aš ir mano bendramoksliai buvome auklėjami stipria patriotine dvasia. Mūsų mokytojai mokykla, šeimos aplinka įdiegė vertybes, kurios tapo viso mano gyvenimo atrama.
 

Turbūt ištikimybės jausmas lėmęs mano apsisprendimą, kad ir kur nublokštų likimas, visuomet tarnauti gimtinei, ir buvo svarbiausia vidinė jėga, galiausiai atvedusi mane į prezidento pareigas. 

Net jei ir būtų įmanoma atsukti laiko ratą,  nieko savo gyvenime keisti nenorėčiau. Buvo sunkių metų, bet ir jų neatsisakyčiau, neišbraukčiau. Sunkmečiai grūdino charakterį, išmokė nepalūžti, pasikliauti savo jėgomis ir visuomet rasti išeitį”,- savo knygoje rašo kadenciją baigęs Prezidentas.

Kaip teigia V. Adamkus, dvi jo prezidentavimo  kadencijos (1998-2003 ir 2004-2009) jau tapo istorija, tačiau jis nebuvo abejingas įvykių stebėtojas. Prezidentui rūpėjo, kaip tęsiami jo pradėti darbai, kas keičama, kas daroma geriau. 

Knygoje daug vietos skiriama ir sportui, kuriam kadenciją baigęs Prezidentas nėra abejingas iki šių dienų. Keletą V. Adamkaus pastebėjimų cituojame:

“2010 metų liepos 31 diena. Vilnius. Vakar lankiausi Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, ten buvo minimas Romos olimpinių žaidynių 50-metis ir Maskvos – 30-metis. Ta proga surengta olimpinių trofėjų paroda, o aš buvau paprašytas pasakyti sveikinimo kalbą. Nutariau kalbėti apie fizinio lainimo mokyklose problemas.  Kompiuteris vis labiau išstumia sportą. Prisiminęs savo vaikystę, pabrėžiau, kad būtina stiprinti fizinį lavinimą mokyklose”. 

“2010 metų rugpjūčio 1 diena, Vilnius. Vakar žiūrėjau Europos jaunimo iki 18 metų krepšinio čempionato finalą tarp Lietuvos ir Rusijos rinktinių. Mūsų šaunuoliai sutriuškino rusus 90:61! Neįnmanoma apsakyti, kas vyko arenoje, - kurtinančios ovacijos, šauksmai. Nepaprastai reikalinga pergalė lietuvių dvasiai ir tikėjimui savo šaliai sustiprinti šiais ekonominio sunkmečio laikais. Lietuvos himno žodžius “vienybė težydi” iš tiesų taip vieningai traukė visi 11 tūkstančių žiūrovų, kad net arenos sienos drebėjo. Man teko garbė įteikti geriausio čempionato žaidėjo apdovanojimą Jonui Valančiūnui”.
 

“2010 metų rugsęjo 11 diena, šeštadienis, Vilnius. Turkijoje vyksta pasaulio krepšinio čempionatas. Lietuva žaidžia fantastiškai: 7 rungtynės – 7 pergalės. Džiaugiuosi kaip ir visa Lietuva! Ypač puikiai Lietuvos krepšininkai sužaidė paskutines rungtynes su Argentina. Laimėjome 104:85. Pasaulio spauda rašo, kad tai įspūdingiausia pirmenybių dvikova. Jeigu šiandien pavyktų pusfinalyje nugalėti JAV rinktinę, būtume visai arti aukso. Rašau šias eilutes likus kelioms valandoms iki rungtynių, laukiu jų sulaukęs kvapą. Rungynės baigėsi. Deja, pralaimėjome 74:89. Vis vien žaidžiame puikiai. Rytoj Lietuva dėl bronzos kovos su Serbija”.

“2010 m. rugsėjo 12 diena, sekmadienis, Vilnius. Šiandien – bronzinis krepšinio sekmadienis. Kokia nepaprasta diena! Gal nuo Atgimimo laikų nebuvo tokios tautos vienybės. Gatvėmis važinėja trispalvėmis papuošti automobiiai. Prie Vilniaus rotušės įrengti didžiuliai televizijos ekranai tiesiogiai transliuoti Lietuvos ir Serbijos krepšinių rungtynėms iš 15 tūkstančių vietų Stambulo arenos. Mudu su Alma namie pasistatę vyno taures prilipome prie televizijos ekrano. Žavėjo mūsų vyrų ryžtas, kova dėl kiekvieno kamuolio, nors serbai turi net keturis daugiau nei dviejų metrų ūgio puolėjus, o mums trūksta aukštaūgių. Tačiau laimėjo kovingumas. Švenčiame pergalę 99:88, esame treti pasaulyje! Tai pirmoji lietuvių bronza pasaulio krepšinio čempionate. Per Lietuvą nusirito džiaugsmo banga. Prisiminiau mūsų krepšininkų pergalę Europos krepšinio čempionate 1937 metais Rygoje. Nors buvau tik 11 metų, prisiminimai ir šiandien gyvi. Įsivaizduoju, kas dėsis rytoj, kai Vilniuje bus pasitinkami mūsų vyrai”
 

2010 metų rugsėjo 13 diena, lėktuve, skrendančiame į JAV. Iki skrydžio 14 valandą reikėjo spėti prezidentūroje parašyti laiškus, paskambinti kai kuriems asmenims, ambasadoriams ir paprašyti atsiųsti man informacijos sutartiems interviu užsienio žiniasklaidai ir dar parengti sveikinimą grįžtantiems Lietuvos krepšininkams. Laimė, Alma pasirūpino visias buitiniais reikalais, viską sukrovė į lagaminus. Pakeliui į  oro uostą matėme, kaip rengiantis sutikti krepšininkus jau uždaromas eismas kai kuriomios senamiesčio gatvėmis. 
 

….Grožėdamas Grenlandijos vaizdais, žvilgterėjau į laikrodį. Rodė 22 valandą Lietuvos laiku. Pagalvojau, kad šią akimirką, kai aš sklendžiu kažkur virš Grenlandijos, Vilniuje prie Rotušės tauta siaučia iš džiaugsmo, sutikdama krepšininkus. Žinau, kad bus perskaitytas ir mano sveikinimas. Mintimis aš su jumis, vyrai!”

2010 metų spalio 29 diena, Vilnius. Lietuvos rankinio patriarchas Janis Grinbergas švenčia 85-metį. Šiandien pasveikinti jubiliato į Kūno kultūros ir sporto departamentą susirinko gausus būrys sporto visuomenės atstovų. Pažįstu Janį Grinbergą jau 20 metų, labai jį gerbiu. Jubiliejus suteikė puikią progą jam padėkoti už rankinio populiarinimą Lietuvoje nuo 1954 metų. Pasveikinęs Janį Grinbergą, išvykau į Kauną."  

“2011 metų balandžio 1 diena, Vilnius. Šiandien – Melagių diena, bet ne balandžio 1-osios pokštas buvo man netikėtai iš spaustuvės atvežtas Marytės Marcinkevičiūtės knygos “Valdas Adamkus – sporto žmogus” pirmasis egzempliorius. Labai gražiai išleistas, gausiai nuotraukomis iliustruotas net 400 puslapių leidinys.”  

2012 metų rugpjūčio 6 diena, Vilnius. Malonus netikėtumas: Lietuvos komandos atstovai paskambino iš Londono olimpinio kaimelio ir pranešė, kad mūsų auksinė plaukikė Rūta Meilutytė norėtų su manimi susitikti. Atsakiau: aišku, aš jos laukisu ir džiaugsiuosi, galėdamas pabendrauti. Rūta atskrenda į Vilnių poryt, trečadienį. Priimti ją prezidentūroje, mano kabinetėlyje - per ankšta, nes norės dalyvauti ir žiniasklaidos atstovai. Nutariau, kad susitiksime pektadienį “Stiklių” viešbučio žiemos sode. 

Bet paskambina kažkuri Dalios Grybauskaitės patarėja ir pareiškia: “Jūs negalite penktadienį rengti susitikimo su Rūta Meilutyte, nes prezidentė ją apdovanos prezidentūroje tik pirmdienį”. Nesuprantu, kas čia negerai. Sakau, kad tai privatus susitikimas, vyks net ne prezidentūroje, o “Stikliuose”, mes su olimpine čempione pabendrausime penktadienį, o jūs apdovanokite ją pirmadienį. 

“Negerai. Jūs negalite susitikti su Rūta Meilutyte anksčiau nei prezidentė”, - išgirstu paaiškinimą. Dar kartą pakartoju, kad mūsų susitikimas neoficialus ir jau suplanavome, o jei prezidentei nepatinka, kad mes pabendrausime anksčiau, tai jau jos galvos skausmas. 

“Bet jūs pažeidžiate protokolą!”, - tėškia kaltininimą patarėja. Teliko pasakyti: “Panele, atidžiau paskaitykite protokolą”. Ir pridūriau, kad jei Prezidentūra kategoriškai reikalaus atšaukti susitikimą, būsime priversti pranešti žiniasklaidai, kodėl teko nukelti jo datą. 

Atrodo, tai paveikė patarėją. “Palaukite, nieko nedarykite. Pasitarsime ir tuoj jums paskambinsime”, - pareiškė ji. Ir tikrai po pusvalandžio vėl skambina: “Gerai, mes rengiame priėmimą Rūtai Meilutytei prezidentūroje penktadienį 10 val. ryte, o jūs galite su ja susitikti 11.30”. 

2012 metų rugpjūčio 10 diena, Vilnius. Kaip ir planavome, “Stikliuose” sutikome olimpinę čempionę Rūtą Meilutytę. Nelaukėme tokio didžiulio žiniasklaidos dėmesio – vos tilpome viešbučio žiemos sode. Spaudos konferencija vyko smagiai ir gyvai. 

Pradėdamas pokalbį pajuokavau, kad susitinka du sportininkai – aš atstovauju XX amžiui, o Rūta – jau naujam XXI amžiui. Mūsų čempionė nepaprastai miela ir nuoširdi mergina. Susitikimas truko pustrečios valandos”. 

2012 metų rugpjūčio 12 diena, Vilnius. Šiandien Londone baigėsi XXX olimpinės žaidynės. Tai ne vien sportinius laimėjimus, jaunosios kartos galimybes demonstruojanti šventė. Olimpiada visame pasaulyje skatina didžiuotis savo tauta, stiprina tautinės vienybės jausmus. Lietuva turi kuo didžiuotis: mūsų nedidelė šalis pasiuntė į Londoną 50 sportininkų delegaciją ir jie laimėjo penkis medalius, du aukso. Beje, pradėjome olimpines žaidynes auksu ir baigėme tokiu pat penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės laimėtu medaliu. 

Lietuvos sportininkams iškovojus tiek medalių, prisimintos ir sporto infrastruktūros problemos. Trūksta šiuolaikiškų stadionų, baseinų, manau, didelės spragos ir fizinio lavinimo sistemoje. Turbūt daug kas man pasakytų: pirma panaikinkime Lietuvos skurdą, pagerinkime gyvenimo lygį, o jau tuomet kalbėkime apie stadionų ir baseinų staybas. Bet nevalia pamiršti ir sporto, o daug ką galima pagerinti ir vien efektyviau tvarkantis”. 

2012 metų spalio 27 diena, Vilnius. Nuvylė užvakar Kaune surengtas Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalės Europos čempionate 1937 metais Rygoje 75-mečio minėjimas. Įsivaizdavau, kad trispalvėmis išpuošta Sporto halė bus pilnutėlė, pakviesti krepšinio veteranai, dalyvaus miesto valdžia, Seimo, Vyriausybės atstovai. Vaizdelis nė iš tolo nebuvo panašus. 

Atvažiuoju į dabar Lietuvos sporto universiteto vadinamą šalies sportininkų kalvę. Einame į nedidelę buvusių Kūno kultūros rūmų saliukę. Susirinkę ne ką daugiu nei 50 žmonių. Dairausi. Pamatau Vladą Garastą, rektorių Albertą Skurvydą, konferencijos rengėją Praną Majauską, krepšinio istorijos tyrinėtoją Skirmantą Karalevičių. Tačiau neregėti nei Kauno mero, nei Seimo, nei Vyriausybės atstovų, nei krepšinio legendų, tokių kaip Arvydas Sabonis, Elena Karnilavičiūtė-Kulakauskienė. Nė vienos filmavimo kameros, nė vieno žurnalisto … Pastebėjau, kad į minėjimą atvtkusi ką tik išrinkta naujoji Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė pasijuto nelabai kaip ir teištarė kelis sveikinimo žodžius. 

Aš kalbėjau gerokai ilgiau ir išliejau, kaip sakoma, kas ant širdies gula. Prisiminiau, kad mūsų krepšininkų pergalė 1937 metais Rygoje buvo tarsi perkūno trenksmas, pažadinęs tautą, sukėlęs patriotizmo, pasidižiavimo tėvyne jausmus. Nors salėje sėdėjo gal tik kokie dešimt jaunuolių, matyt, studentų, specialiai kreipiausi į juos, ragindamas būti iniciatyvius, gesinti prigesusį tikėjimą Lietuva. Sakiau, kad nepalaužiamai tikiu jaunąją karta, ji nesumaterialėjusi, kupina idealizmo. Tuo ir baigėsi pergalės Europos čempionato Rygoje 75-mečio minėjimas” 

2012 metų gruodžio 21 diena, Vilnius. Mano kabinete prezidentūroje svečiai keičia svečius. Šiandien iš pradžių lankėsi kauniečių „Gerumo ąžuolo“ delegacija, vėliau atvyko Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės prezidentas, Artūras Poviliūnas. Mus sieja daug malonių prisiminimų. 

Po pietų nuvažiavau į Anykščiuose vykstančias šalies plaukimo pirmenybes. Savaime suprantama, visų akys krypo į mūsų pasididžiavimą Rūtą Meilutytę. Stebėjau jos finalinį 100 m plaukimą krūtine. Aišku, toli paliko savo varžoves. Naujas Lietuvos rekordas. 

Savotiška šių varžybų intriga užsimezgė dar iki vakaro, jau buvo 20 valanda, kai man paskambino naujas Plaukimo federacijos prezidentas Tomas Kučinskas ir paprašė pagalbos. Pasirodo, JAV Teksaso universitete studijuojančiai mūsų plaukikei Ramintai Dvariškytei, kuri rytoj turi startuoti finaliniame plaukime, reikia pratęsti studento vizą, bet ambasada aptarnauja tik iki 12 valandos ir ji nespėja sutvarkyti dokumentų. Merginai reikia apsispręsti: dalyvauti varžybose ar likti be vizos, užuot dalyvavus pirmenybėse, vykti į ambasadą. „Su ambasados tarnautojais nesusikalbame ... gelbėkite“, - paprašė Tomas Kučinskas.  

Jau pusę devynių vakaro, kai paskambinau ambasadorę Anne E. Derse pakeitusiai laikinajai reikalų patikėtinei Anne Hall ir papasakojau visą istoriją. Ji pažadėjo susiskambinti su JAV valstybės departamentu ir padėti. 

Padėjo. Taip netiesiogiai prisidėjau, kad būtų pagerintas dar Linos Kačiušytės pasiektas Lietuvos 200 metrų plaukimo rekordas. JAV ambasada šiandien ryte pratęsė Ramintai Dvariškytei studento vizą ir ji ne tik laimėjo pirmą vietą, bet ir pasiekė naują Lietuvos rekordą. Vos išlipusi iš baseino, dar visa šlapia ji pribėgo ir padėkojo. Atsakiau, kad aš ją sveikinu ir dėkoju už rekordą“.