Klaidas atperka kepdamos pyragus

Vienintelės Kauno moterų krepšinio komandos „Aistės-LSU-Paradis“ stovykloje vyrauja darbinės nuotaikos — artėjant Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) reguliaraus sezono pabaigai kauniečių laukia lemiamų kovų etapas.

Apie krepšininkėms keliamus tikslus, komandos nuotaikas, krepšininkių ateities planus kalbamės su „Aistės-LSU-Paradis“ kapitone Monika Petrauskaite ir žaidėja Laura Svaryte.

Kokie tikslai šiemet keliami komandai?
Monika Petrauskaitė (toliau–M.P.): Iki sezono pabaigos liko vos keli turai, o šiuo metu turnyrinėje Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) lentelėje esame trečioje vietoje. Treneriai ir klubo vadovai tikisi, kad išliksime šioje pozicijoje, nes užimama aukštesnė vieta lems, kad atkrentamosiose rungtynėse susitiksime su žemesnėje pozicijoje esančia komanda. Tikime, kad išliksime stipriausiųjų trejetuke. Šiemet komandai ir buvo keliamas toks tikslas — laimėti medalius.

Kuo šis sezonas buvo ypatingas?
Laura Svarytė (toliau–L.S.): Šie metai, palyginus su ankstesniais, mums buvo sėkmingiausi. Iki šiol taip aukštai turnyrinėje lentelėje pakilusios nebuvome. Tiesa, šis sezonas pasižymėjo trenerių kaita – Laimoną Eglinską pakeitė naujasis treneris Ričardas Maceina. Lietuvos moterų krepšinio lygoje, tikriausiai, nėra buvę tokio atvejo, kai naujasis treneris komandą pradeda treniruoti įpusėjus sezonui.
M. P.: Man šis sezonas buvo ypatingas dar ir dėl to, kad grįžau į aikštelę po metų pertraukos. Praėjusį sezoną nežaidžiau, kadangi buvau išvykusi studijuoti į Čekiją pagal tarptautinę studentų mainų programą „Erasmus“. Tačiau labai džiaugiuosi gavusi kvietimą grįžti į komandą.

Į komandą grįžai ypatingai — buvai išrinkta jos kapitone...
M. P.: Labai smagu, kad merginos manimi pasitikėjo ir išrinko kapitone. Man šios pareigos patinka, nors nė vienoje komandoje iki šiol kapitone nesu buvusi. Manau, kad man sekasi neblogai ir komandos nenuvyliau. Tiesa, tapusi kapitone įvedžiau naują tvarką — jei kuri žaidėja, vykdama į rungtynes, pamiršta aprangą, pavyzdžiui, šortus ar marškinėlius, turi kepti pyragą. Ir, žinote, ši „bausmė“ pasiteisino — nuo to laiko, kai ji buvo įvesta, dar nė viena žaidėja per išsiblaškymą į rungtynes nėra atvykusi be aprangos.
L. S: Galiu drąsiai tvirtinti, kad Monika — geriausia kapitonė, kokią „Aistės-LSU-Paradis“ krepšininkės yra turėjusios. Ji puikiai rūpinasi komanda: visada informuoja, kada treniruotė, kurią aprangą turime dėvėti per rungtynes, kada ir kur išvykstame. Monika taip pat gerai sutaria ir nuolat komunikuoja su klubo vadovais bei vadybininku, todėl komandos merginos žino visas naujienas. Žinoma, kapitonė puikiai geba suvienyti komandą prieš varžybas. Jos dėka esame kaip vienas kumštis.

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti kapitonė?
M.P: Reikia būti sąžiningai, turėti vadovo savybių, mokėti bendrauti, nuolat kalbėtis su žaidėjomis, išsiaiškinti, kas gerai ir kas ne, tad kartais reikalingos ir psichologo žinios.

Kokios kiekvienos iš jūsų stiprybės ir kur dar reikėtų tobulėti?
L.S: Mano stipriausia vieta — atkovoti kamuoliai, o silpniausia — kamuolio varymas.
M. P.: Kadangi su Laura dalijamės ta pačia pozicija aikštelėje, kamuolio varymas — taip pat viena iš silpnesnių mano savybių. Aš daugiau žaidžiu jėga, žaidimo metu tveriu stiprias užtvaras, stengiuosi komandos draugėms sudaryti geras padėtis metimui. Na, ir tenka pasistumdyti po krepšiu...



Ką įvardytumėte savo didžiausiomis konkurentėmis?
M. P.: Didžiausios mūsų konkurentės — komandos, su kuriomis esame panašaus pajėgumo: „Kibirkštis-VIČI“, Klaipėdos „Fortūna“ ir „Hoptrans-Sirenos“. Tai rodo turnyrinė lentelė — kovojame dėl tos pačios vietos ir konkurentės mums nuolat mina ant kulnų, neleisdamos atsikvėpti ar atsipalaiduoti.

Kaip atsipalaiduojate po įtemptų kovų?
M. P.: Jei turime daugiau laiko ir pakankamai jėgų, mėgstame su visa komanda nuovargį ir įtampą „nuplauti“ pirtyje, o kartais vykstame kur nors pavakarieniauti ir pasidalyti varžybų įspūdžiais.

Laura, šį sezoną šešis kartus tapai naudingiausia turo krepšininke. Kaip tau tai pavyksta?
L.S.: Mano sėkmės paslaptis — atkovoti kamuoliai. Galbūt mano taiklumas ne visada stebuklingas, bet atkovoti kamuoliai prideda daug naudingumo taškų. Žinoma, kai žaidžiu, apie tai negalvoju, paprasčiausiai žinau, kad mano stiprioji vieta — atkovoti kamuoliai, tad ir stengiuosi tai daryti.

Esate Lietuvos sporto universiteto studentės. Kaip sekasi studijos?
L. S.: Šiemet esu ketvirtame, paskutiniame, Turizmo ir sporto vadybos bakalauro studijų kurse. Baigiamojo darbo nepasilikau paskutinei minutei — jau parašiau daugiau nei pusę. Esu labai dėkinga savo darbo vadovei Ingai Staškevičiūtei-Butienei, kuri mane konsultuoja ir padeda judėti reikiama linkme. Mano baigiamasis darbas susijęs su krepšiniu — rašau apie krepšinio klubo efektyvumą ir kaip jį pagerinti.
M. P.: Esu bakalauro studijų Treniravimo sistemų programos ketvirtakursė. Šiemet manęs, kaip ir Lauros, laukia diplominio darbo gynimas. Mano darbo vadovė — dėstytoja Rasa Kreivytė. Kadangi ji pati buvusi krepšininkė ir supranta, kad daug sportuojame, o treniruotės užima didžiąją mūsų laiko dalį, stengiasi man padėti. Galiu pasakyti, kad ketveri studijų metai labai greitai prabėgo, tad norėtųsi toliau tęsti mokslus magistrantūroje.  

Kokie jūsų, kaip krepšininkių, siekiai?
L. S: Žaisti Eurolygoje ir kartu su komanda iškovoti čempionių žiedus. Svarbiausia, kad karjera vystytųsi sėkmingai ir pavyktų išvengti traumų.
M. P.: Mano svajonės kuklesnės, tačiau labiausiai norisi kuo daugiau padėti komandai, prisidėti prie jos pergalių savo individualiais gebėjimais ir pasiekti klubo tikslus.