K. Maksvytis pasiilgsta darbo su jaunimu

Laiptelis po laiptelio. Taip nuosekliai rinkdamas titulus su mūsų šalies jaunimo krepšinio rinktinėmis dabartinis Klaipėdos „Neptūno“ treneris Kazys Maksvytis pravėrė duris į vyrų klubus. Tiesa, net ir po to sekusios skambios pergalės su uostamiesčio ekipa LKL čempionate strategui neleidžia užmiršti trenerio darbo ištakų – darbo su jaunaisiais talentais.

„Žinoma, šiuo metu esu atitolęs nuo darbo su jaunimu praktikos, dirbu vyrų krepšinyje. Bet šios veiklos pasiilgstu – čia mažiau spaudimo, daugiau vietos išradingumui, ugdant žaidėjų technines savybes“, - pasakojo buvęs „auksinės“ 1992-ųjų metų gimimo kartos rinktinių vairininkas.

Net ir dirbdamas Klaipėdoje K. Maksvytis, suradęs laisvą progą ir pakviestas kolegų dirbančių su jaunimu, grįžta prie savo pirmojo kaip trenerio darbo etapo – padeda ugdyti krepšinio abėcėlę kremtančius vaikus ir paauglius. Šią vasarą, birželio 22-29 dienomis, Kretingoje gimęs strategas taps vienu iš talentų stovyklos „Talent Camp“ treneriu bei dalins patarimus penkiolikos metų amžiaus bei jaunesniems vaikams.

K. Maksvytis specialiame interviu pasidalijo mintimis apie sugrįžimą prie savo kaip trenerio karjeros pradžios, naujosios strategijos diegimą Lietuvos jaunimo krepšinyje bei talentingosios 1992-ųjų metų gimimo kartos krepšininkų savybes.

Treneri, iki atėjimo į vyrų krepšinį ilgą laiką dirbote su jaunimu ir padėjote išugdyti ne vieną gabų Lietuvos krepšininką. Kiek dabar savo asmeninio laiko skiriate domėjimuisi tuo, nuo ko pradėjote stratego karjerą?
Žinoma, dabar mano sąsajų su jaunimo krepšiniu yra likę mažiau. Kaip bebūtų, esu perėjęs visas darbo su krepšininkais pakopas – nuo jaunučių iki vyrų krepšinio, todėl esu susidaręs nuomonę apie žaidėjo paruošimą. Iki šiol domiuosi darbu su jaunimu, nes ir dabartinėje mano komandoje - „Neptūne“ kartas nuo karto sulaukiame papildymo perspektyviais krepšininkais.

Dirbant su įvairaus amžiaus jaunimu, tikriausiai turėjote susidurti su nemenkais iššūkiais. Kokios yra didžiausios kliūtys, pasitaikančios tokiame darbe?
Išlieka ta pati problema, kurią Lietuvos krepšinio pasaulyje siekiama išspręsti – šiuo metu per daug orientuojamasi į greito rezultato siekimą, dėl ko nukenčia ateities pergalės. Ilgą laiką didžiausias dėmesys skirtas komandinio žaidimo propagavimui, dėl to kentėjo individualios kai kurių krepšininkų savybės. Jauniems žaidėjams derėtų parengti labiau individualizuotas užduotis tiek gynyboje, tiek puolime, jei mes galvojame apie pajėgių krepšininkų ugdymą nacionalinei rinktinei.

Ar galime tikėti, jog taikant naująją strategiją užauginsime daugiau talentų, kurie stipriausiuose klubuose bus vieni pagrindinių žaidėjų jau būdami dar labiau jauni?
Jeigu mes norėsime, jog jaunas krepšininkas būtų lyderis profesionaliame klube, galime pažeisti visą žaidėjo ugdymo metodologiją. Priešingai, reikėtų neforsuoti žaidėjo meistriškumo kėlimo proceso ir anksčiau laiko jo nesiųsti į aukšto pajėgumo komandą. Krepšininkas turėtų gauti pakankamai laiko pasireikšti žemesnėse lygose – RKL, NKL. Turime Lietuvoje krepšinio lygų sistemą, kuri nėra ypatingai ydinga. Pastaruoju metu rezultatai nebuvo tragiški, kalbant apie atskirų žaidėjų pasirodymą, tik jaunimo rinktinių medalių badas visus pradėjo spausti.



Koks galėtų būti pirmasis krepšinio mokyklų, trenerių žingsnis, keičiant komandinio ugdymo strategiją į tokią, kurį padėtų užauginti daugiau individualiai stiprių krepšininkų?
Pritariu esamoms mintims, jog jaunieji krepšininkai turėtų žaisti mažiau rungtynių. Galbūt derėtų įvesti taisykles, kuriose labiau vyrauti asmeninės gynybos sistemos, o ne komandinės. Tai galioja ir taikant techninius, taktinius dalykus. Žaidėjams reikia suteikti daugiau individualių užduočių, organizuojant gynybą bei puolimą.

Kalbant apie treniruočių procesą, žaidimo „vienas prieš vieną“ propagavimas gali būti vienas iš metodų, tačiau labiausiai akcentuočiau vengti klaidos, kurią ir pats esu daręs – treniruotes lankantis jaunimas neturėtų būti pertemptas sunkiu procesu, dideliu rungtynių skaičiumi bei krūviu apskritai.

Dirbote su Jonu Valančiūnu, Edgaru Ulanovu ir kitais talentingiausiais 92-ųjų metų gimimo kartos krepšininkais. Kai kurie jų, pavyzdžiui, Rokas Giedraitis „iššovė“ kiek vėliau nei kiti. Kokios savybės išduoda, jog jaunas žaidėjas gali būti aukšto lygio krepšininku ateityje?
Paminėjote kelis krepšininkus, kurie skirtingai išnaudojo savo galimybes. Tas pats Jonas Valančiūnas gana ilgai augo ir žaidė provincijoje ir „išlindęs“ vėlesniame amžiuje tapo savo kartos žvaigžde. Rokas Giedraitis – vėlyvesnio brendimo žaidėjas, jis buvo mažiausias, vėliausiai brandą pasiekęs ir savo dabartiniame „Šiaulių“ klube. Tiesa, šio vaikino greičio, charakterio savybės išaugo, prisidėjo sėkmės faktorius ir matome, jog krepšininkas sužydėjo. Rokas buvo žaidėjas, kuris balansuodavo ties patekimo į jaunimo rinktinių dvyliktuko riba, tačiau dabar jis tapo geresniu nei daugelis buvusių jo komandos draugų. Tą patį tikslą galima pasiekti skirtingais keliais. Išskirčiau ir minėtą Edgarą Ulanovą, kuris ne visuomet žaisdavo brandžiai, tačiau buvo dvyliktuke, augo geroje sistemoje ir kantrybė davė puikių vaisių.

Birželio 22-29-ąją dienomis dirbsite krepšinio stovykloje „Talent Camp“. Kuo svarbios tokios stovyklos kylantiems krepšininkams?
Dirbant su savo komandomis yra siekiama komandinių tikslų, naudojamos komandinės taktikos. Vasara, savo ruožtu, yra geras laikas patobulinti asmeninius techninius įgūdžius, fizinį pasirengimą. Tai gerai žaidėjo individualiam tobulėjimui, kuriam galbūt skiriama mažiau dėmesio sezono metu. Būtent stovykloje „Talent Camp“ bus kreipiamas dėmesys į asmenines žaidėjo savybes, todėl norintiems tobulėti tai taps prasmingu laiko praleidimo būdu.

Ar laukiate dar vienos galimybės padirbėti su jaunaisiais talentais?
Be abejo. Neslėpsiu, jog ilgą laiką svajonių darbas buvo su jaunimu Kauno krepšinio mokykloje „Aisčiai“. Dabar, žinoma, esu atitolęs nuo tokios darbo praktikos, dirbu vyrų krepšinyje. Bet šito darbo pasiilgstu – čia mažiau spaudimo, daugiau vietos išradingumui, ugdant žaidėjų technines savybes.