Ar tikrai reikia džiaugtis maču su anglais?

Gerai, kad dar kas nors iš lietuvių žurnalistų nesugalvojo antraštės panašios į „Šimtmečio mačas“. Nors ne, palaukit, sugalvojo - ką tik išgirdau per rungtynių anonsą.

Aišku, tiek daug dėmesio Lietuvos futbolo rinktinės atrankos rungtynėms, kaip penktadienį vyksiantis jos mačas su Anglija, vargu ar yra buvę. Netgi nežiūrint į tai, kad šis susitikimas vyks ne Lietuvoje.

„Manau, kad patekti į tokias rungtynes - vienintelė kiekvieno lietuvio, kuris bent kiek domisi futbolu, svajonė“, - neseniai kalbėdamas apie mačą teigė žinomas Lietuvos sporto žurnalistas.

„Rungtynės Londono „Wembley“ stadione yra simbolinis veiksmas: tu išmėgini save legendiniame stadione su legendine komanda“, - pritarė jam žinomas Lietuvos filosofas.

Žinoma, rungtynės žada tris rekordus. Gal ne tiek susijusius su pačiu futbolu, kiek su jo žiūrovais. Pirmiausia – per Lietuvos rinktinės mačą susirinks tiek žmonių, kiek jų dar niekada nebuvo – apie 90 tūkstančių. Visi bilietai į „Wembley“ stadioną yra išparduoti.

Antra – Lietuvos rinktinė turės daugiau gerbėjų, žaisdama išvykoje, nei kada nors anksčiau. Prie pusantro tūkstančio oficialiai per Lietuvos futbolo federaciją bilietus į mačą nusipirkusių lietuvių tikrai prisidės ir tie gyvenantys Anglijoje emigrantai, kurie nutarė kiek pataupyti ir nusipirko bilietus į pigesnius sektorius, skirtus šeimininkų fanams.

Trečias rekordas – susijęs su tuo pačiu, su kuo ir dalis antrojo. Tiek daug už patekimą į rungtynes Lietuvos rintinės gerbėjai dar nėra mokėję. Pigiausias bilietas į Lietuvos rinktinės gerbėjų sektorių kainavo 65 eurus.

Lietuvos futbolo federacijos akcija „Nudažykime Wembley geltonai“ tikrai turėtų pavykti. Suprantama, šūkio kūrėjas neturėjo omenyje, kad lietuviai išpirks didžiąją dalį ar visus bilietus į „Wembley“, bet bent vienas kitas sektorius tikrai turėtų geltonuoti nuo Lietuvos rinktinės marškinėlių. Nežiūrint į tas rekordines kainas, Britų salose gyvenantys tautiečiai į futbolą visada eina noriai. Tuo galėjo įsitikinti ir Lietuvos klubai, kuriems pastaraisiais metais teko žaisti salyne. Į vietos komandų rungtynes su mūsų šalies klubais traukė didelės minios svečių komandos fanų. Ir bene didžioji dauguma tokių, kurie prieš išvykdami į užsienį Lietuvoje išvis sunkiai įsivaizdavo, kas tas futbolas, nekalbant jau apie tai, kad būtų buvę stadione.

Tai tiek to pozityvo.

Nes man Anglijos rinktinė nėra kažkokia ypatingai legendinė komanda. Lietuviai yra žaidę ir su stipresnėmis ekipomis. Burtai ją yra suvedę ir su tuometiniais pasaulio ir Europos čempionais, o anglai apie tokius titulus (su viena išimtimi) tik garsiai svajoja.

Nes man „Wembley“ nėra stadiono idealas. Ypač su tokia jo vidaus tvarka, kur ant bilieto parašyta, kad atsistoti mačo metu iš savo kėdės yra asocialus elgesys. Nes tai nėra futbolo atmosfera. Galbūt teatro. Bet jeigu nori pajusti teatro atmosfera, perki bilietą į spektaklį, o ne į rungtynes.

Nes mano svajonių mačas nėra grupės lyderio susitikimas su komanda, praktiškai atsisakiusia vilčių patekti į finalinį Europos čempionato etapą. Juolab, kad Lietuvos rinktinė šiuo atveju ne ta - pirmaujanti. Ir visų žurnalistų, filosofų, trenerių ar futbolininkų išsvajotosios lygiosios "Wembley", tikrai nebūtų joks atsiteisimas už pralaimėjimą namie pagrindinei varžovei Slovėnijai. Nes už nors ir didvyriškiausiu būdu iškovotas lygiąsias Londone Lietuvos rinktinė užsidirbtų tik vieną tašką. Pralaimėjusi slovėnams, ji, liaudiškai skaičiuojant, prarado šešis taškus (trijų neiškovojo ir tris leido užsidirbti pagrindiniams varžovams).

Žinoma, būsiu "Wembley". Nes tai - mano pareiga.

Tačiau tas mačas, kuris kažkodėl turėtų būti mano vienintelė svajonė, tebus tik eilinis pralaimėjimas nepanašioje į futbolo atmosferoje toli gražu ne pasaulio čempionams. 

P. S. Nors labai norėčiau, kad paskutinėje pastraipoje klysčiau.

*  *  *

Teksto autorius Ingvaras Butautas - ilgametis Vilniaus "Žalgirio" ir Lietuvos futbolo rinktinės fanų lyderis.