Kelio į tikslą ieško svetur

Šiandien mūsų pašnekovai – Kauno plaukimo mokyklos šuolių į vandenį trenerė A.Girdauskienė ir Lietuvos plaukimo federacijos Vykdomo komiteto narys Kęstutis Autukas, net 24 kartus tapęs Lietuvos čempionu. 

K.Autukas: Manau, realiausios kandidatės dalyvauti Europos žaidynėse yra Lietuvos čempionė I.M.Girdauskaitė, trečius metus besimokanti ir besitreniruojanti Rusijoje, Penzos srities olimpinio rezervo rengimo mokykloje, kurioje yra labai stipri šuolininkų į vandenį mokykla, ir mūsų šalies čempionatų prizininkė D.Aleksandravičiūtė. Abi labai jaunos, bet jau pasiekė neblogą meistriškumą. Indrė 2013 m. Poznanėje per Europos jaunių (14–15 m.) čempionatą pateko į finalą ir užėmė dešimtą vietą. Metais jaunesnė Daniela ir fiziškai silpnesnė, ir treniruočių stažo turi mažiau, bet šuolininkė labai grakšti, elegantiška.
 

Merginų varžybose paprastai nebūna labai didelės konkurencijos, ko nepasakytum apie vyrų. Martyno programa pagal sudėtingumą nevisiškai atitinka šiuolaikinius reikalavimus, bet jis neturi sąlygų sudėtingiems elementams parengti.

Merginų Baku lauks šuoliai nuo vieno ir trijų metrų tramplinų bei nuo bokšto, o jeigu į Baku pateks Martynas, neaišku, kokią rungtį jis pasirinks, bet greičiausiai šokinės nuo metro tramplino. 

A.Girdauskienė: Meistriškumu išsiskiria mano dukra Indrė. Lietuvoje nėra gerų sąlygų olimpinei svajonei įgyvendinti, todėl pradėjau ieškoti, kur tada dar dvylikametė dukra galėtų mokytis ir sportuoti. Per tarptautines varžybas susipažinusi su Rusijos treneriais išsiaiškinau, kad šuolininkams sudarytos geros sąlygos Penzoje. Ten yra bendrabutis, kuriame vaikai gyvena ir maitinasi, o aukštesniojoje mokykloje mokosi ir treniruojasi. Logiška, kad dukra pasekė mano pėdomis, juk didžiajame sporte buvau kone dešimt metų (1974–1982 m.) ir man gana neblogai sekėsi šokinėti nuo bokšto. Galima sakyti, Indrė baseine ir užaugo, o šokinėti pradėjo nuo šešerių – 2004-aisiais. Dukra šokinėja tik nuo tramplino. Vasario pabaigoje Vokietijoje dalyvaudama viename pasaulio „Grand Prix“ etapų suaugusiųjų grupėje liko dvidešimta. 

Penkiolikmetė D.Aleksandravičiūtė norėtų patekti į Rūtos Meilutytės Lietuvoje išgarsintą Plimutą, kuriame treniruojasi ir Londono olimpinių žaidynių šuolių į vandenį bronzos medalio laimėtojas Thomas Daley. Vasarą Daniela ketina kokiam mėnesiui nuvykti į Plimutą ir išbandyti save. Kalbėjomės su britų treneriais, jie mielai priims mūsų sportininkę, nuvykę aptarsime ir visas treniruočių galimybes. 

Šešiolikmetis M.Pabalys gana stiprus šuolininkas, bet kaip ir Daniela, kol kas neturi geros programos, kurią tikimės parengti per treniruočių stovyklas. 

K.Autukas: Federacija mūsų šuolininkėms suplanavo užimti 22 ir 24 vietas tarp maždaug 40 dalyvių. Nenustebčiau, jeigu nudžiugintų I.M.Girdauskaitė, kurios programa yra šiuolaikinė, ji atlieka sudėtingus šuolius nuo trijų metrų tramplino. Tik Indrė dar šiek tiek stokoja stabilumo, kuris atsiranda nuo dažno šuolių kartojimo bei treniruočių stažo. Kuo daugiau kartų šokinėji, tuo stabiliau atlieki sudėtingus elementus. 

Palyginti su kitų šalių sportininkais, mūsų šuolininkai dar labai jauni, jiems trūksta patirties. Europos žaidynės mūsų šuolininkams – didelė meistriškumo mokykla, jie bus šalia pačių stipriausių ir galės įvertinti savo meistriškumą, programą, pasižiūrėti, ką reikia tobulinti: akrobatiką ar choreografiją, o gal šuolių sudėtingumą.
 

A.Girdauskienė: Būčiau labai laiminga, jeigu dukra patektų į pirmąjį aštuonioliktuką, o dar laimingesnė – jeigu pakliūtų į finalą, tai yra į dvyliktuką. Danielai arba Martynui linkėčiau, kad jie savo šuolius atliktų taip, kaip moka, o apie vietą nelabai svarstau. 

K.Autukas: Lietuvos plaukimo federacija, kuriai priklausome, nusprendė, kad didžiausią dėmesį reikia skirti jaunimui. Esame ypač apriboti lėšų, praėjusiais metais mūsų sporto šaka tegavo 25 tūkst. litų, šiemet truputėlį mažiau. Matome, kad kelti suaugusiųjų meistriškumą labai sunku, todėl mes juos tiesiog palaikome, džiaugiamės, jog jie dar sportuoja ir sudaro konkurenciją jaunimui.
 

Lietuvos vaikų ir jaunimo centre reikia nemažai mokėti, o mūsų šuolininkai į vandenį gyvena kukliai, negalime vienodai duoti pinigų ir suaugusiems, ir jaunimui, todėl šiemet prioritetą nutarėme teikti jaunimui.

Labai daug padeda tėvai, randame vieną kitą rėmėją. Mūsų sporto šaka nėra populiari, bet nuotaiką ypač pakėlė televizijos projektas „Šuolis“. Atsirado daug suaugusiųjų, norinčių gražiai šokinėti kregždute, Lietuvos vaikų ir jaunimo centre netgi suburtos dvi mokamos suaugusiųjų grupės. 

K.Autukas: Labai graudu, bet mūsų geografija smarkiai sumažėjo. Grupės veikia tik Vilniuje ir Kaune. Parengti didelio meistriškumo šuolininką į vandenį, pretenduojantį dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, prireikia 8–10 metų. Į Lietuvos čempionatus susirenka 20–26 sportininkai (moterų iki 10, vyrų – iki 16). 
 

Vilniuje šuolininkus į vandenį ugdo trys treneriai. Labai džiugu, kad galiu tikėtis sulaukti įpėdinių – trys mano auklėtiniai svajoja tapti treneriais. Vilniuje keturis kartus per savaitę treniruojamės Vaikų ir jaunimo centre bei porą kartų Lazdynų baseine, bet Lazdynuose nėra vieno ir trijų metrų tramplinų, tiktai trijų, penkių, septynių su puse ir dešimties metrų bokštai. 

Kai rengėmės dalyvauti pasaulio čempionato sinchroninių šuolių rungtyje nuo trijų metrų tramplino, vykome treniruotis į Baltarusiją, Latviją, Ukrainą. Bet dažnai neprivažinėsi – brangu. Namie būtina turėti bent jau minimalias sąlygas. Kol neturime geros sporto bazės, iki tam tikro lygio galime rengti tik vaikus, kad jie galėtų dalyvauti jaunių ir jaunimo čempionatuose. Neturime oro pagalvių, todėl negalime užtikrinti sportininkų saugumo ir daryti oro triukų, neturime ir gerai įrengtų salių. Juk be fizinio, choreografinio, akrobatinio pasirengimo, šuolininkams būtinas ir specialus pasirengimas, kuriam reikalinga įranga.

A.Girdauskienė: Kaune šuolininkus rengia du treneriai, pratybos vyksta plaukimo mokyklos „Vilija“ baseine. Kaune nešokinėjame nuo bokšto, tiktai nuo tramplino. Šiandien turime pakankamai vandens, bet nėra jokios salės didelio meistriškumo šuolininkams rengti. Vien dėl to, kad trūksta specializuotos salės, savo dukrą išleidau į Penzą. 
 

Salėje turi būti porolono duobė arba minkštų čiužinių, sausas tramplinas ir batutas. Pastarųjų dviejų mes niekada nesame turėję. Be specialios salės nepaprastai sudėtinga išugdyti gerą šuolininką į vandenų. Į Minską vien dėl salės ir važinėjame. Labai laukiame naujų baseinų Vilniuje ir Klaipėdoje.