Patirtis plečia galimybių ribas

Rūta Meilutytė šį pavasarį peržengė simbolinę ribą – kovo 19 d. Lietuvos plaukimo princesei sukako 18 metų. Dar prieš trejus metus, 2012-ųjų pavasarį, tada kukli 15-metė buvo gerai žinoma tik plaukimo specialistams. Bet praėjus vos keliems mėnesiams jos talentas Londone pražydo olimpinio aukso spalva. 

Dabar R. Meilutytė – visus įmanomus titulus aukščiausio lygio varžybose laimėjusi sportininkė, Lietuvos, Europos ir pasaulio rekordininkė. 

Tradiciniuose laikraščio „Sportas“ rinkimuose, rengiamuose nuo 1956 m., R. Meilutytė trečius metus iš eilės išrinkta populiariausia Lietuvos sportininke. Antrąją vietą iškovojo kanojos irkluotojas Jevgenijus Šuklinas, trečiąją – dar vienas plaukikas Giedrius Titenis.

Į R. Meilutytės brandą gyvenime ir baseine „Sportas“ pažvelgė Didžiosios Britanijos žiniasklaidos akimis.

R. Meilutytė dvejoja. Olimpinė ir pasaulio čempionė nori aiškiai atsakyti į klausimą apie plaukimo tempą, ritmą, koks jausmas žinoti, kad greitai plauki, kai viskas aplink tave išnyksta. O tai žino tik geriausieji.

Ar greitai plaukiant jaučiami tokie dalykai kaip vandens tankumas, lengvumas ir panašiai? „Žinoma, kai greitai plaukiu, jaučiu tai. 100 m distancijoje per pirmus 50 m lengva išvystyti greitį, kai stengiesi kaip įmanoma mažiau, bet žinai, kad plauki greitai. Jauti, kad turi labai daug energijos, bet reikia jos pasilikti likusiai distancijai“, – teigė jaunoji olimpinė čempionė.

Tačiau treniruotėse viskas yra kitaip. Tikras greitis pajuntamas tik varžybų dieną. „Tai jauti iš kūno pozicijos vandenyje – galiu pasakyti, kai viskas vyksta sklandžiai. Kai tai jauti, supranti, kad plaukiant nereikia pastangų, tada žinai, kad laikas bus geras, jeigu tik tiksliai atliksi visas technines plaukimo detales, kurioms ruošeisi“, – paaiškina R. Meilutytė.

O kas būna, kai nesiseka? Pasaulio rekordininkė 100 m distancijoje krūtine (jos laikas – 1 min. 4,35 sek. – yra geresnis negu vyrų pasiektas rezultatas 1972 m. olimpinėse žaidynėse, taip pat, nuplaukus per tokį laiką, būtų buvę galima patekti į vyrų finalinį plaukimą iki 1980 m. olimpinių žaidynių), vienintelė dabartinė sportininkė, nuplaukusi šią distanciją greičiau negu per 1 min. 5 sek., vilkėdama tekstilinį plaukimo kostiumą (kita sportininkė, pasiekusi panašų laiką – 1 min. 4,91 sek., buvo Rebecca Soni, tačiau ji jau baigė karjerą), nervingai nusijuokia ir priduria: „Būna dienų, kai jis pasižiūri į mane ir pasiūlo plaukti laisvuoju stiliumi“. Jis – tai Rūtos treneris Jonas Ruddas iš „Plymouth Leander“ plaukimo klubo.
 

Juk labai svarbus žinojimas, kada reikia sumažinti krūvį, rutinos pokyčiai, padedantys panašiai kaip ir poilsis, persitempimo, blogų įpročių, traumų vengimas, grįžimas su pagarba ir atidumu sunkiausiems yriams ir vandens pasipriešinimui. 

„Svarbu viską atlikti rūpestingai“, – sako R. Meilutytė. Septintą ryto ji jau buvo pasitreniravusi baseine, po pusryčių laukė sporto salė ir studijos koledže, vakare – dar viena plaukimo treniruotė. Visa tai vyko kitą dieną, grįžus iš Milano, kur Rūta praleido kelias dienas filmuodamasi rėmėjo „Arena“ reklaminiame klipe.

Tai, anot Rūtos, labiausiai užimta savaitės diena. Tačiau ne visa ji prabėgo nutrūktgalvišku greičiu, nes apdairiai apgalvota disciplina yra didelė sportininkės gyvenimo dalis, kaip ir kontroliuojamas sportinis pyktis, greitis ir tikslumas, dėl kurio ji žinoma pasaulyje.
 

„Lėti etapai treniruojantis turi įtakos, ypač susikoncentravimas ties tikslumu, elementų įvykdymu, įtampos mažinimu. Aš stengiuosi plaukti kruopščiai kiekvieną kartą: apšildama, treniruodamasi, atlikdama sunkias plaukimo serijas ir t. t.“, – teigė sportininkė.

Viskas tam, kad diena, kai nesiseka, nesutaptų su varžybų diena.

Treneris pastebi, kai viskas sekasi, ir greitai reaguoja, kai kas nors ne taip. Kas J. Ruddui padeda pastebėti šiuos kraštutinumus?

Geri požymiai: „Tai jos yrių ritmas. Kai ji plaukia taisyklingai, tai būna lyg poezija: yra ryšys tarp grybšnio rankomis ir spyrio kojomis, jokių trukdžių, viskas liejasi laisvai. To nebūna kasdien. Kartais plaukimas krūtine gali sektis nekaip. Kai sudedami per pastaruosius kelis sezonus jos pasiekti jėgos ir galios rezultatai, kai jai tiesiog sekasi plaukti ir viskas vyksta sklandžiai, sukuriamas įspūdingas reginys.“

Blogi požymiai ir kaip jų išvengti: „Kai nesiseka, reikia galvoti, ką pataisyti, tačiau negalima to daryti per prievartą. Kai nesiseka plaukti krūtine, plaukiame kitokiais stiliais. Rūtai tinka senas posakis, kad pokyčiai veikia taip pat gerai, kaip ir poilsis. Tai visada tinka.“

J. Ruddas prideda: „Atradome, kad, tris dienas veikiant ką nors kita, sugrįžta geri plaukimo krūtine įgūdžiai. Tai ir yra esminis dalykas – atsitraukti, duoti tam šiek tiek laiko. Tai jai labai gerai sekasi.“

Treneris pabrėžė, kad ji nėra puiki plaukikė tik vieno tipo distancijoje. Žinoma, geriausiai Rūtai sekasi plaukimas krūtine trumpose distancijose, tačiau ji yra rimta varžovė ir 50 m bei 100 m distancijose laisvuoju stiliumi, 100 m kombinuotojoje rungtyje. „Ji nėra vienpusiška plaukikė. Kai reikia šiek tiek nukrypti nuo plaukimo krūtine ir leisti jai atsigauti nuo šios rungties, žinome, kad nešvaistome laiko. Šiame sporte Rūtai yra daug ką nuveikti. Taip užtikriname, kad ji konstruktyviai išnaudoja savo laiką“, – tikino lietuvę treniruojantis britas.

Kai atvyks į Rio de Žaneirą ginti olimpinės čempionės titulo, R. Meilutytė dar nebus dvidešimties. Nė vienas sezonas Rūtai nepraėjo be didesnių apdovanojimų ir pastaraisiais metais jos laimėjimų sąskaita tapo įspūdinga. Ji turi titulų iš kiekvieno skirtingo lygio tarptautinio čempionato, kuriame dalyvavo: olimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų ilgose ir trumpose distancijose, jaunimo Europos čempionato ir jaunimo olimpinių žaidynių. Visi pagrindiniai prizai iškovoti 50 m ir 100 m distancijose.

Sportininkė 100 m distancijai krūtine pirmenybę teikia dėl įvairių priežasčių: „50 m distancijoje lengva suklysti, praleisti grybšnius, tai beprotiškos varžybos. Labai sunku taisyklingai atlikti kiekvieną yrį ir kartu panaudoti daug jėgos. Man daug labiau patinka 100 m distancija. 50 m distancijoje reikia nežmoniškai stengtis. Tačiau nors 50 m distancija per trumpa, man ji vis tiek patinka“, – šyptelėja plaukikė.

100 m distancija verčia daugiau galvoti. Rūtos tonas tampa rimtesnis, kai pradedame kalbėti apie tai, kaip įveikti šį nuotolį greičiau nei per 1 min. 4 sek. Rūta, savo amžiaus grupėje esanti arčiausiai šio rezultato, pasakoja: „Mes dirbame ties paskutiniais 50 m, nes čia yra silpnoji distancijos vieta: paskutiniai 15 metrų. Šioje dalyje reikia daugiausiai įdirbio. Pirmuosiuose 50 m turiu lengvai išvystyti greitį, o paskui prireikia ištvermės.

Tai nėra ta ištvermė, kuri tau padeda nuplaukti daug etapų po 100 metrų. Tai ištvermė, kurios tau reikia norint nuplaukti 50 m pirmyn ir atgal, išlaikyti gerą laiką, mintyse turėti tikslą ir galvoti: „Štai taip noriu įveikti distanciją.“ 

Dėl asmeninio pasiaukojimo sportui jaučiamas tam tikras vienišumas, nes esi priverstas viską atiduoti siekdamas tikslo. Ne tik varžybų metu, bet ir kiekvieną dieną. R. Meilutytė tai pripažįsta. Paklausta, kas sunkiausia būnant pasaulinio lygio atlete, ji atsakė: „Manau, kad tai susiję labiau ne su distancija, bet su žinojimu, kad padarei viską, ką galėjai, su buvimu teisingai sau, su požiūrio „bus gerai ir taip“ neturėjimu. Ne visada lengva laikytis mitybos plano, daryti, ką reikia, visa tai paversti įpročiu. Labai sunku laikytis tokios disciplinos. Jeigu nori gerai pasirodyti ir užimti vietą ant podiumo, tiesiog turi taip gyventi.“

Ji yra vienintelė, kuri nusilenkia tam, kad jai ant kaklo užkabintų medalį, tačiau mintyse ji turi visus žmones, kurie jai padėjo viso to pasiekti.

Koks yra jos treneris J. Ruddas? Kuo jis prisideda prie laimėjimų? Kaip ir atsakant į beveik visus klausimus, R. Meilutytės reakcijos laikas galvojant atsakymą nublanksta, palyginti su tuo greičiu, dėl kurio ji žymi startuojant, tačiau atsako atsargiai parinktais ir nuoširdžiais žodžiais: „Manau, jis tikrai geras. Jis žino, kas man tinka ir kaip iš manęs išgauti geriausius dalykus. Iš jo aš nejaučiu jokio spaudimo, ir tai labai padeda. Jis puikiai suderina du dalykus: jam patinka tai, ką aš ir mes abu darome, bet kai ką nors darau netinkamai, jis mane pabara.“

Fizinio parengimo treneris Parisas Paynas taip pat nusipelno ovacijų, kaip ir kiti žmonės bei plaukimo klubo komandos nariai, dirbantys išvien.

2014-ieji iš dalies buvo savotiški atsitraukimo metai, ramybės momentas vykstant didžiuliam ir greitam progresui, kurį Rūta pasiekė dar būdama jaunė. Ar buvo jaučiamas palengvėjimas, kad jaunių pasaulyje viskas baigta?

„Manau, kad šiuose pokyčiuose yra du pagrindiniai naudingi dalykai, – teigia J. Ruddas ir prideda: – Pirmiausia treniruočių aplinkoje dabar ji yra daug pastovesnė: reikia mažiau varžybų tam, kad Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Lietuvos plaukimo federacija būtų patenkinti, tačiau mes to niekada nevertinome kaip neigiamo dalyko, nes jie suteikė milžinišką paramą viskam, kas vyko. Antra, ji jau prieš metus buvo psichologiškai pasiruošusi pereiti į kitą lygį. Jaunimo olimpinėse žaidynėse Rūta plaukė labiau dėl pagarbos savo šaliai negu dėl ko nors kito, ir jai nebereikės sukti galvos dėl tokių dalykų. Ji rungtyniauja su vyresniais sportininkais ir pati savo dvasia yra vyresnė. Dėmesys, kurį ji gavo, kai dalyvavo jaunių varžybose, buvo perdėtas. Kai ji susitinka su vyresniais sportininkais, būna tiesiog viena iš daugelio. Pasaulio jaunimo čempionate ir jaunimo olimpinėse žaidynėse ji buvo dėmesio centre.“

J. Ruddas pabrėžia „pažinimo žinias“ kaip vieną vertingų bruožų, kuriuo Rūta išsiskiria dabar, tačiau dar stigo 2012 metais. R. Meilutytė žino, kaip elgtis plaukimo elito pasaulyje: ji jaučiasi stabiliai, kaip namuose, žino, kaip pasiekti podiumą. 
 

Rūta pritaria treneriui: „Plaukiu daug protingiau. Anksčiau startuodavau ir baigdavau distanciją kuo greičiau. Maldavau rankomis, grybšniai buvo maži. Per pastaruosius kelis metus daug dėmesio skyriau plaukimo technikai ir apmąstymams apie plaukimą kaip jėgos dalyką. Aš daug stipresnė, geriau suprantu vandenį ir apskritai viskas patobulėjo. Turiu daug daugiau patirties ir žinau daugiau, negu žinojau 2012 metais.“
 

„Labai sunku“, – taip ji apibūdina plaukimo sportą. Tačiau kad artimiausiu metu Rūta mes šį užsiėmimą, nėra tikimybės. „Man labai patinka plaukimas, patinka juo užsiimti, tai suteikia prasmės gyvenimui. Atstovauti savo šaliai, jaustis geresniu žmogumi, turėti mane supančią puikių žmonių komandą – visi mano komandos draugai yra nuostabūs. Aš labai dėkinga, kad turiu galimybę daryti tai, kas man labai patinka.“

Dabar visi keliai veda į Rio de Žaneirą, visas dėmesys sutelktas į olimpines žaidynes, tačiau prieš tai Rūta bandys apginti pasaulio čempionės titulą 100 m distancijoje krūtine rugpjūčio mėnesį Kazanėje. 

„Pagrindinis dalykas bus pasirodymas ir susirėmimas su priešininkais akis į akį. Laukiame šių varžybų dėl to, kad jos parodys, kurioje vietoje pasaulyje esame, ir suteiks psichologinį paskatinimą prieš olimpiadą“, – apie artėjantį pasaulio čempionatą sakė J. Ruddas.

Po Kazanės bus trumpa pertrauka. „Rūta vasarą turės šiek tiek laiko sau – jai reikia emociškai įsikrauti. Jeigu to nepadarys, bus psichologiškai pervargusi“, – tvirtino treneris. Bet jis norėtų, kad rugpjūčio pabaigoje Rūta jau grįžtų į treniruotes. Ji pati sako: „Aš labai pasiilgstu namų ir tėvynės. Kai grįžtu, jaučiu, kad grįžau namo. Aplankau močiutę, šeimą ir visus draugus. Visas dėmesys paverčia mano grįžimą šiek tiek beprotišku, bet vieną dieną norėčiau vėl gyventi Lietuvoje.“ 
 

Liko kiek daugiau nei metai iki olimpinio titulo gynimo. 

Kaip jausiesi grįžusi į olimpiadą 2016 m. apginti titulo? Ar jausi pasididžiavimą? „Žinoma, šiek tiek didžiuosiuosi, – neslepia Rūta. – Tačiau man tai nėra neigiama įtampa. Iš manęs daug tikimasi, tačiau nuo manęs priklauso, ar noriu tai laikyti spaudimu. Taip, jaučiu tai iš žiniasklaidos, žmonių, šalies ir t. t., bet į visa tai žiūriu kaip į teigiamą spaudimą: jie nori, kad gerai pasirodyčiau.“

Treneris J. Ruddas priduria: „Tai bus kitokios žaidynės. Ji dalyvauja kaip čempionės titulą ginanti sportininkė. Niekas to negali atimti – tai istorija. Taip pat mes nežiūrime atgal. Ji labai to laukia, ir tai bus atvejis, kai olimpinis titulas bus jos, ji nori jį apginti ir viską dėl jo padaryti. Aš jaučiuosi lygiai taip pat.“
 

Jaukumo suteikia tai, kad Rio de Žaneire ją palaikys dvi tautos. Mylima abiejose šalyse, R. Meilutytė gero jai linkinčių žmonių laikoma vietine heroje, vyksiančia apginti titulų pasaulio čempionate ir olimpinėse žaidynėse. Šią pasaulyje žinomą pilietę kažkuris laimingas Plimuto taksi vairuotojas nuveš į oro uostą, kai ateis laikas išskristi į Rio de Žaneirą susitikti su likimu ir jį išbandyti, prieš paliekant paauglystės metus už nugaros.