Lietuviams - žvaigždžių kalvio pamokos

Keturios dešimtys vaikų nuo 6 iki 14 metų Vilniuje žengė pirmuosius žingsnius keliu, kuriuo ne vienas įvairių šalių žaidėjas pasiekė ledo ritulio aukštumas.

 

Sostinės ledo ritulio akademijos iniciatyva Vilniuje surengta  visame pasaulyje žinomo trenerio Boriso Doroženkos stovykla. Iš Ukrainos kilęs specialistas, tarp kurio auklėtinių - ne vienos šalies rinktinės nariai ir net NHL žvaigždės - garsėja jo paties sukurta ir ištobulinta sistema, leidžiančia per trumpą laiką smarkiai kilstelėti meistriškumo kartelę.

 

„Nors stovykla truko tik savaitę, jos nauda -  akivaizdi. Stovykla nėra parodomoji, jis išties dirba. Net kai Borisas leidžia - o tai būna labai retai - vaikams kiek pažaisti ir surengia estafetes, viskas vyksta kaip ir per rimtą treniruotę, tik paversta žaidimu. Bet tam skirtos tik kelios minutės. O šiaip verda darbas - vienos treniruotės trukmė yra trys valandos su penkiolikos minučių pertrauka“, - paaiškino Sostinės ledo ritulio įkūrėjas Artūras Katulis.

 

Vienas geriausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos ledo ritulininkų neslepia - per stovyklas jis ir pats daug išmoko iš B.Doroženkos: „Tai, ką jis daro - unikalu. Boriso sistemoje nėra nei vieno judesio, nei vieno pratimo, kuris nebūtų pagrįstas, kodėl jį reikia daryti. Tikrai naudosiu šią sistemą mūsų akademijos treniruotėse, o Borisas ketina lankytis Lietuvoje kasmet ir padėti toliau mums augti.“

 

Stovykla Vilniuje pirmiausia buvo skirta Sostinės ledo ritulio akademijos auklėtiniams, tačiau kitų Lietuvos mokyklų vaikai taip pat galėjo dalyvauti. Į Doroženkos stovyklą taip pat atvyko vaikų iš Baltarusijos ir Lenkijos.

 

Arizonos valstijoje JAV gyvenantis B.Doroženka treniruoja ne tik jaunuosius ledo ritulininkus - jo patarimų ne kartą prašė patyrę aukščiausio lygio žaidėjai, o po penkerių metų pertraukos ant ledo nutaręs grįžti tada 45 metų legendinis ritulininkas  Claude’as Lemieux kreipėsi būtent į ukrainietį, kuris ir padėjo veteranui sėkmingai pasirengti NHL sezonui.

 

Garsiausius visų laikų Lietuvos ledo ritulininkus Darių Kasparaitį ir Dainių Zubrų pažįstantis B.Doroženka mūsų šalyje viešėjo pirmą kartą. „Norėčiau kuo geriau susipažinti su Lietuva. Tikiuosi, tai pavyks padaryti savaitgalį, nes stovyklos metu nebuvo laiko. Spėjau tik užsukti į ukrainietiškos virtuvės restoraną, su automobiliu parvažiavome Elektrėnus, trumpai apžiūrėjome Vilnių“, - teigė žinomas specialistas.

 

Ar Lietuvą galima pavadinti ledo ritulio šalimi?, - paklausėme B.Doroženkos.

Pagal vaikų, besidominčių šia sporto šaka, skaičių, dabar Lietuvoje yra ledo ritulio pakilimas. Mane labiausiai džiugina, kad ledo ritulio treniruotėse matau mažų vaikų - 6-10 metų. Būtent jie gali tapti Lietuvos ledo ritulio ateitimi. 

 

Norint įžvelgti talentą, amžius nesvarbus. Pakanka atkreipti dėmesį į jo judrumą, koordinaciją, mąstymą ir, žinoma, norą dirbti bei žingeidumą. Kartais talentas išryškėja labai jauname amžiuje, o kartais vėliau. Bet talentas ir darbas visada žengia greta. Nes be darbo talentas pražūna arba net negimsta. 

 

Mano sukurta treniruočių sistema nukreipta talento vystymui. Treniravau labai daug vaikų iš įvairių pasaulio kampelių. Ir iš vadinamųjų ledo ritulio šalių, kurios priklauso pasaulio elitui, ir iš tokių šalių, kuriose ledo ritulys dar nepasiekė aukščiausio lygio arba tik žengia pirmuosius žingsnius. 

 

Yra pratimų sistema, užtikrinanti, kad jei jos bus laikomasi - bus surengtas pakankamas treniruočių skaičius, vyraus teisingas šeimos ir paties vaiko požiūris - jaunas sportininkams taps pakankamai aukšto lygio ledo ritulininku. O kaip jis vėliau pasinaudos galimybe, priklauso tik nuo jo paties. Aš įdedu į rankas įrankius, kuriuos naudojant galima daug pasiekti. 

 

Ši sistema išbandyta labai daug kartų, ją galima naudoti kaip bazinę rengiant ledo ritulininkus ir Lietuvoje. 

 

Didžiosios ledo ritulio šalys - JAV, Kanada, Švedija, Suomija, Rusija, Čekija, Slovakija - turi sukūrusios savo sistemas. Bet pamirštame labai svarbų dalykų - jie turi didžiulę pasirinkimo galimybę. Kai įvairaus amžiaus ir lygio varžybose žaidžia daugybė žmonių, atrinkti geriausius galima uždėjus savotišką filtrą. Tai nėra sunku. Šalyse, kuriose ledo ritulio tradicijos dar tik vystosi, atrinkti nėra iš ko. Todėl čia vienintelė išeitis - mokyti  žaisti. Mano sistema pasižymi tuo, kad, pavyzdžiui iš 20 nebūtinai pačių talentingiausių vaikų komandos apie 75-80 procentų turi ateitį. Kitose sistemose kartais iš dešimties komandų pavyksta rasti tik vieną talentą. Be to, mano sistema padeda per palyginti trumpą laiką padaryti tai, ko kiti laukia metus ar dvejus. Man kartais pakanka poros savaičių ar mėnesio. 

 

Ji keičiasi visą laiką. Čia kaip išmanusis telefonas. Kažkada labai džiaugėmės ir stebėjomės “iPhone 1” galimybėmis, o dabar jau yra “iPhone 6”. Vėliau ir jį pakeis modernesni modeliai. Aš nuolat stebiu, analizuoju ir stengiuosi viską padaryti kaip galima patogiau, teisingiau, atmetant nebereikalingus dalykus. Kartais suklystu. Bet tai natūralu. Savo specifiką turi kiekviena šalis. Todėl reikia bandyti kuo galima optimaliai siekti tikslo. Nes dalykai, kurie tinka Amerikoje, nebūtinai tiks ir Lietuvoje.

 

Lietuvoje labai populiarus krepšinis, todėl kartais sunku įtikinti, kad ledo ritulys yra geresnis pasirinkimas. Meksikoje, kur dažnai tenka dirbti, labai populiarus futbolas. Bet ir ten atsirado ledo ritulio entuziastų, jau suburtos šalies rinktinės. 

 

Kanadoje ar kitose ledo ritulio šalyse vaikai labai dažnai mato šios sporto šakos varžybas per televizorių arba gyvai. Todėl nori ir patys išmėginti. O tai, ko nematai, vilioja mažiau. 

 

Labai svarbus dalykas - tradicijos. Jos iš niekur neatsiranda, jas reikia sukurti. Lietuvoje yra tradicijos. Nes iš čia kilo labai garsūs žaidėjai - Darius Kasparaitis, Dainius Zubrus. Jie parodė, kad lietuviai, pradėję žaisti gimtinėje, o vėliau pratęsę tobulėjimą kitose šalyse, gali pasiekti viršūnę. Tai ir yra tradicija. Bet reikia daug ir sunkiai dirbti, kad tradicija nenutrūktų. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje atsiras ir daugiau NHL žaidėjų.

 

Šiuo metu - ne. Kol kas jūsų šalies ledo ritulio infrastruktūra neleidžia iki galo parengti aukščiausio lygio profesionalo. Bet gali suteikti jam instrumentus, kuriais pasinaudojęs jis gali išvažiuoti tobulintis į kitą šalį sulaukęs 15-18 metų. Ir jau tenai ištobulinti savo meistriškumą. 

 

Lietuvoje yra kvalifikuotų trenerių, čiuožyklų, svarbiausia - turėti noro. 

 

Net Amerikoje vaikai nesėdi vienoje vietoje ir, pasiekę tam tikrą lygį, keliauja ten, kur gali pasiekti dar didesnių aukštumų. Pavyzdžiui iš Arizonos į Amerikos šiaurę.

 

Juk ir profesionalūs muzikantai, norintys groti ne po vieną, o orkestre, ieško geriausio. Vieni važiuoja į Niujorką, kiti - į Milaną. Kur yra aukščiausias lygis, kur galima dar labiau patobulėti. 

 

Todėl kol Lietuvoje neatsiras penki nauji kasparaičiai ir penki zubrai, reikia ieškoti galimybių kitose šalyse - Europoje, Amerikoje. Ir kai jie grįš į rinktinę, jos lygis iškart išaugs. Šie savotiški laiptai jau atsiranda. Jų pagrindas - tokios mokyklos, kaip Sostinės ledo ritulio akademija. Ant šio pagrindo statoma meistriškumo piramidė. Kuo pagrindas didesnis, tuo platesnė bus ir viršūnė, čia bus daugiau aukšto meistriškumo žaidėjų. Tad tai, ką savo akademijoje daro Artūras Katulis, naudinga ne tik vaikams, bet ir visam Lietuvos ledo rituliui, jo vystymui.

 

Labai daug. Negaliu įvertinti procentais, bet tai yra vienas svarbiausių dalykų. Nes jei esi prastas psichologas, nesugebėsi auklėtinio sudominti, tinkamai paaiškinti esmės. Kiekvienas geras treneris privalo būti geras psichologas. Bet kurioje sporto šakoje. Motyvacija yra labai svarbus dalykas. Vienus reikia pakeiksnoti, kitiems - gražiai paaiškinti ar pagirti. Jei randi tinkamą raktą, žmogus gali kurti stebuklus. 

 

Mano mama, dabar jau pensininkė, - profesionali pianistė, daug metų dirbo Kijevo konservatorijoje. Aš mačiau, kaip ji dirba. Mama pasiekė puikių rezultatų, parengė daugybę aukšto lygio muzikantų. Ji žinojo, kad įjungti emocijas, o kada būtina jų neparodyti, kartais užmerkti akis.

 

Sporte, kaip ir muzikoje, reikia labai daug kartų kartoti tuos pačius judesius, kad raumenys juos įsimintų. Kartoji ir kartoji. O niekam tai nepatinka. Atrodo, kartą pavyko ir puiku. Bet ne, reikia dar kartoti. Iš pradžių lėtai, po to - vis greičiau ir greičiau. Kai susiduri su stipresniu varžovu, gali ir rankos nusvirti, nes jie tai daro dar greičiau. Bet turi dar daugiau dirbti. Reikia kantrybės. Nes tas, kuris nori greitai išauginti medį, nieko nepasiekia, o tik praranda norą būti sodininku. Juk pirmiausiai reikia pasodinti sėklą, pasirūpinti, kad jai netrūktų nei šilumos, nei drėgmės. Kai sudygsta, saugoti nuo vėjo, laistyti. Kai medis užauga, jis iškart dar neduoda vaisių. Jie atsiranda dar vėliau. Tai ilgas procesas, kurio negalima paspartinti. Tas pats ir auginant ledo ritulininkus. Kuo kruopščiau ir kantriau vyks procesas, tuo saldesni ir didesni bus vaisiai. Nors daugelis nenori laukti. Pabando, kažkas nesigauna, pasirodo nuobodu ir eina kitur. 

 

Daugybę. Geriausiai sekėsi futbolas, ledo ritulys, plaukimas. Mano tėvas buvo profesionalus vandensvydininkas. Neturėjau pasirinkimo - teko eiti ir man į baseiną. Muzikos mokyklą irgi baigiau todėl, kad mama to norėjo. Bet tuo pačiu dariau ir tai, kas man patinka, nors tėvai visą laiką buvo prieš ledo ritulį. Jie bijojo, manė, kad tai labai pavojinga sporto šaka. Išbandžiau rankinį, krepšinį, vandensvydį, irklavimą - jau pirmą dieną apsiverčiau su baidare. Buvau imtynių, bokso treniruotėse. Po kartą ar du. Man labiau patiko komandinės sporto šakos. 

 

Kai ką nusižiūriu. Man labai įdomu, kaip dirba greitojo čiuožimo sportininkai, krepšininkai, futbolininkai, boksininkai. Labai įdomus karatė ir visų kitų rytų kovos menų psichologinis aspektas. Iš jų galima pasimokyti kantrybės, savitvardos, drausmės ir, ypač, pagarbos varžovui. Ją būtina įskiepyti kiekvienam vaikui visose sporto šakose. Apie tai visą laiką kalbu savo auklėtiniams, pateikdamas pavyzdžių iš savo ar visiems žinomų žmonių gyvenimo. 

 

Nuo dviejų iki trijų valandų.

 

Štai čia svarbiausią vaidmenį vaidina psichologija. Skirtingai nuo kitų trenerių, nesistengiu dažnai darbo kaitalioti su žaidimais. Tik išskirtiniais atvejais. Esu maksimalistas, noriu jiems suteikti kuo daugiau gyvenimo spalvų. Pažaisti jie galės vėliau, kai aš išvažiuosiu. Kuo ilgiau būnu stovykloje, tuo daugiau leidžiu atsipalaiduoti, o jei stovykla trumpa, beveik visą laiką rimtai dirbame. Žinoma, jei matau, kad vaikai labai pavargo - fiziškai arba psichologiškai - leidžiu pakvailioti.  

 

Susidarau grafiką metams. 80 procentų laiko praleidžiu JAV ir Kanadoje. O kitą laiką važinėju po pasaulį. Pernai buvau Ispanijoje, prieš tai - Šveicarijoje, Švedijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Kasmet keliauju į Meksiką. Gaunu kvietimų iš daugybės šalių. Kviečia net korėjiečiai ir japonai. Bet tai kiek per toli. Mano stovyklose Amerikoje treniruojasi žaidėjai iš viso pasaulio.  Tikiuosi, kad netrukus atvažiuos ir lietuviai.