Tarnyba kariuomenėje - bėgikės užnugaris

Pernai Europos lengvosios atletikos čempionatą septintą vietą užėmusi Rasa Drazdauskaitė per pasaulio ir Europos pirmenybes niekada neplanuoja, kelinta finišuos. Nes puikiai žino, kokia nenusakoma rungtis yra maratonas. 

Kiek jau esi bėgusi maratonų?, - paklausiau R. Drazdauskaitės  

Apie 15-a. Pagal planą šiemet bėgsiu porą maratonų: per pasaulio čempionatą Pekine ir po jo vyksiančiose pasaulio kariškių žaidynėse Pietų Korėjoje. 
 

Dalyvausiu įvairiuose bėgimuose Lietuvoje. Pirmasis mano startas šiemet – Trakų pusės maratono varžybos, o pagrindinis akcentas – pasaulio čempionatas. 

To anksčiau niekada nebūdavo. Smagu, kad yra didelė konkurencija. Manau, kad Lietuvos lengvosios atletikos federacija atsižvelgs į šio sezono geriausius mūsų rezultatus ir pagal juos atrinks tas, kurioms bus patikėta atstovauti šaliai čempionate.  
 

Tikiuosi, kad ateityje pasitemps ir mūsų vyrai, kuriems esame geras pavyzdys, puiki paspirtis. Lietuvoje vyrų bėgikų šiuo metu labai mažai, nežinau, kodėl neatsiranda tų talentų. 

Pagrindinis tikslas – kuo greičiau bėgti ir geriau pasirodyti. Per pasaulio, Europos čempionatus sau vietos niekada neplanuoju. Kai nuvykstu į čempionatą, pastudijuoju varžovių asmeninius rezultatus, tada galiu kažką planuoti. 
 

Tačiau maratonas – ilga distancija, sunku ką nors prognozuoti. Ir pasaulio čempionės distancijoje gali blogai pasijusti, pasitraukti iš trasos. Yra daug įvairiausių niuansų. Didelį vaidmenį suvaidins oras, kaip organizmas prisitaikys prie pokyčių. 

Man geriausiai į čempionatą atvykti likus kokioms trims dienoms iki starto. Pekine norėčiau pagerinti savo asmeninį rekordą (2 val. 29 min. 29 sek.). 

Taip. ppernai netgi dalyvavau Lietuvos čempionate ir bėgau savo mėgstamą 1500 m nuotolį. Prieš tai buvau treniruočių stovykloje Italijoje ir, grįžusi į namus, nutariau išbandyti jėgas čempionate. Pasiektu rezultatu buvau patenkinta.  
 

Jaudulio nejaučiu, per kiekvienas varžybas reikia greitai bėgti, siekti gero rezultato. Aktyviai treniravausi visą žiemą, buvau išvykusi į Portugaliją, kur kasmet treniruojamės. Sugrįžusi truputį susirgau, praleidau Jonavos bėgimą.  
 

Brazilijoje dar neteko startuoti, bet gerai žinau, kokios sunkios bus sąlygos – karštis, drėgmė, oras mums bus tikrai nepalankus. Tačiau visoms bėgikėms oras bus vienodas. Kentėsime. 
 

Labai didelis karštis, daugiau nei 30 laipsnių, buvo per Barselonos maratoną. Karšto oro nemėgstu, geriau bėgti, kada būna vėsiau. Per karštį distancijoje negalvoji apie rezultatą, o kaip greičiau ją įveikti, pribėgti prie vandens, kuris dalijamas kas 5 kilometrai, ir jo atsigerti, užsipilti ant galvos.
 

Pirmiausiai dėl to, kad Šiauliuose neturėjau su kuo bėgioti, o norėjosi pasiekti gerų rezultatų. Ypač svarbu turėti gerus pratybų partnerius, kurie trasoje padėtų, taip pat  gydytojus, masažuotojus, kurie būtų šalia. 
 

Kai dar specializavausi 1500 m nuotolyje, su manimi kartu bėgiodavo treneris šiaulietis Česlovas Kundrotas, tačiau kada pasirinkau maratoną, treneris trasoje mane lydėdavo dviračiu. 

Bėgti maratoną mane ir prikalbino šis treneris, kuris akcentavo, jog ištvermę lavinti yra lengviau nei greitį. Man greičio trūko, todėl ir nutariau pabandyti savo jėgas maratone. Pabandžiau, gan neblogai sekėsi, pamačiau, jog galiu bėgti.  

Priklausau „Kauno maratono klubui“, turiu geras sąlygas. Mus treniruoja puiki bėgikė Inga Juodeškienė, dažnai bėgioju su savo partneriu Remigijumi Kančiu. Vienas kitam nejaučiame kažkokios konkurencijos, o tai yra labai svarbu, nes ne kiekvienas vyras gali bėgti su moterimis. 
 

Kai Remigijaus nebūna, grupėje yra daugiau vaikinų, kurie visada padeda. Su ilgamečiu savo treneriu, buvusiu Lietuvos maratono čempionu ir rekordininku  Česlovu Kundrotu, manau, išsiskyriau gražiuoju – susitikę sveikinamės, kalbame. Į Šiaulius retsykiais sugrįžtu aplankyti savo draugų.

Penktus metus tarnauju Panevėžyje esančiame Karaliaus Mindaugo husarų batalione, esu štabo kuopos valdymo grupės pasiuntinė. Prieš tai Šiauliuose buvau kariūnė savanorė. Tarnyboje esu tokia pati kariūnė, kaip ir kiti.  Jei pašauktų į tarnybą Panevėžyje, turėčiau grįžti ir stoti į rikiuotę.
 

Turiu labai gerus vadus, kurie sudaro puikias sąlygas sportuoti ne tik man. Laisvu laiku kiekvienas karys gali sportuoti. Sportas – laikinas dalykas, nieko nežinai, kas tau gali atsitikti rytoj. Todėl labai džiaugiuosi, kad esu kariuomenėje, turiu visas socialines garantijas. Tarnyboje būnu įvairiai: kartais dažniau, kartais rečiau. Viską suderiname. Jeigu profesionaliai nesportuočiau, būtų galima kilti karjeros laiptais. Dabar viską akcentuoju į bėgimą.