Be baseino vandensvydžio neišmoksi žaisti

Lietuvos vandensvydžio sezonas įpusėjo. Prieš akis – pagrindiniai startai: atviras Baltijos šalių čempionatas, Europos Šiaurės ir Baltijos jūros šalių jaunimo, jaunių ir jaunučių čempionatas bei Europos čempionato atrankos turnyro antrasis etapas.

Mūsų pašnekovas – Lietuvos vandensvydžio rintinės ir Vilniaus „Baltic Amadeus“ vyr. treneris Nerijus Papaurėlis  

Būtų gerokai įdomiau ir naudingiau mums bei Lietuvos vandensvydžiui, jeiguvaržovai būtų rimčiau pasipriešinę. Tačiau kol kas yra taip, kaip yra. Gal kiek didesnę konkurenciją du kėlinius bandė sudaryti Kauno „Dainava-Bebras“, tačiau užteko šiek tiek trūktelėti į priekį, ir keturių penkių įvarčių skirtumas išliko iki rungtynių pabaigos. Laimėjome 15:10. 

Buvo daug įdomių, atkaklių susitikimų, tačiau komandų meistriškumas nebuvo itin aukšto lygio. Čempionate žaidė penkios komandos, o norėtųsi, kad geografija būtų didesnė, kad vandensvydį atgaivintų Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys. Domimės ir kitais miestais ir miesteliais, kur yra baseinai. Be jų vandensvydžio neišmoksi žaisti. 

Kai bus daugiau komandų, bus daugiau trenerių, didesnė konkurencija, tada ir meistriškumas bus didesnis. Šiemet per čempionatą buvo viena naujovė: Lietuvos vandensvydžio federacija delegavo Vykdomojo komiteto atstovą Saulių Putrimą, kuris rūpinosi paraiškomis, teisėjavimu, stebėjo, kad varžybos vyktų pagal nuostatus ir sklandžiai.  

Pagerėjo darbas su teisėjais, kurie yra viena silpniausių LVF sričių. Po truputį judame į priekį, mums padėjo du Baltarusijos tarptautinės kategorijos teisėjai, aptarnavę  čempionatą.  

Nelengva, kasmet mes atsijauniname. Žaidėjai išvyksta dirbti, mokytis į užsienį. Kai kurie grįžta, tačiau atsisveikina su sportu. Mūsų komandos branduolys yra būtent tas, kurio trūksta kitoms komandoms. Tai žaidėjai tarp 23-30 metų, jie jau turi patirties, o kitos komandos remiasi sportininkais, kuriems jau 40 ir daugiau metų bei labai jaunais, 16-18 metų žaidėjais. Lietuvos rinktinėje irgi panaši bėda, mažai žaidėjų, kuriems būtų pats geriausias amžius, tarp 23-30 metų. 

Komandą treniruoju su Tadu Pašuku ir apimame visas amžiaus grupes – nuo pat pradinio rengimo, vaikų mokymo plaukti iki Lietuvos rinktinės. Tokia situacija nėra tipiška, dar reikia spręsti ir aibę organizacinių klausimų. 

Kada reikia dirbti su visomis komandomis ir dalyvauti įvairaus amžiaus grupių Lietuvos pirmenybėse, be to, treniruoti šalies rinktines, visa tai atsiliepia darbo kokybei. 
 

Matau, kad mūsų jauni žaidėjai ne taip sparčiai tobulėja, kaip norėtųsi. Mūsų komandos jaunimas Julius Goštautas, Antonas Sugoniakas, Ilja Gorbanas (tiesa, jis dabar nežaidžia) studijuoja Lietuvos edukologijos universitete ir tikimės, kad papildys trenerių gretas, tada mums bus lengviau. 

Dviem sunku tą vežimą tempti. Vilniuje gana sudėtinga situacija, baseine galime treniruotis tik vėlai vakare. Ir pačios baseino perspektyvos nėra aiškios, apie naujo baseino statybą konkrečių žinių kol kas nėra.  

Antrasis komandos treneris Tadas Pašukas taikliai pastebėjo, kad Vilniuje nėra gera padėtis su plaukimo baseinais, tačiau pilna jaunimo, kuris nori išmokti žaisti vandensvydį, o Elektrėnuose sąlygos superinės, tačiau nėra vandensvydininkų. Reikia sutikti su trenerio nuomone. Vilniuje dabar treniruojasi apie 150 įvairaus amžiaus vandensvydininkų. Netrukus mūsų patys jauniausieji vaikai trečius metus iš eilės vyks į pasaulinį vandensvydžio festivalį Italijoje, kur susirenka per 100 komandų iš daugiau kaip 20 valstybių. 

Tai – didžiulė šventė vaikams, grįžę iš tokių varžybų, jie būna labai motyvuoti, veržiasi žaisti vandensvydį. Tai – dar vienas mūsų projektas, kuriame dalyvaujame ir  kuriam reikia daug rengtis, daug finansų, organizacinių pastangų. 

Dažniausiai viskas gula ant mūsų pečių, tačiau kol kas suspėjame. Vaikai važiuoja daugiausiai tėvų lėšomis, dar padeda Vilniaus vandensvydžio federacija ir sporto klubas „Delfinas“, kuris apmoka kelionės išlaidas.      

Vartininkas Andrejus Pometka, praėjusiais metais rungtyniavęs Vokietijoje, o šiemet žaidžiantis Lenkijoje Janas Bakulo, Julius Goštautas, Mantas Pelakauskas, Rimantas Jakutis, kuris porą metų žaidė Ispanijoje ir treniravosi su Valensijos jaunimo komanda, įgijo geros patirties. 

Komandoje žaidžia perspektyvus 16-metis Marius Jakimčikas, kuris jau rungtyniavo pagrindinėje sudėtyje, ilgametis mūsų komandos gynybos ramstis Antonas Sugoniakas, nors jam dar tik 24-eri. Jis mokosi ir dirba, tačiau visomis išgalėmis stengiasi padėti komandai. 

Į vandensvydį sugrįžo labai techniškas ir supratingas Dominykas Breikys, kuris buvo lyg ir atsisveikinęs su sportu. Tačiau jis norėjo atstovauti Lietuvos rintinei ir dalyvauti Europos čempionato atrankos varžybose.

Be abejo, Janą Bakulo, kuris kartais per rungtynes leidžia sau ir šiek tiek atsipalaiduoti. Tačiau jis gerokai didesnio meistriškumo žaidėjas už kitus. Janas – neeilinių fizinių duomenų ir talento vandensvydininkas. 
 

Labai noriu, kad jis patektų į stiprų Europos klubą, ten tikrai pajėgus būti, bet jis žaidė tik Vokietijoje ir Lenkijoje. Kiek žinau, vokiečiai vėl Janu domisi, tačiau kol kas jis žaidžia ir dirba Varšuvoje. 

Janui dar tik 24-eri, pats brandos laikotarpis ir, manau, jį pamatysime atstovaujantį geram klubui. Šis vandensvydininkas ypač puikus pavyzdys jaunimui.

Šiemet Lietuvos rinktinė po 14 metų pertraukos grįžo į tarptautinę areną ir dalyvauja 2016 m. Europos čempionato, kuris vyks Belgrade, atrankos turnyre. Grįžimas nelengvas, varžovai stiprūs. Mūsų lyderis Janas Bakulo turėjo pasiūlymą prisijungti prie Lenkijos rinktinės, tačiau pasirinko Lietuvos rinktinę ir pritraukė kitus žaidėjus. 

Tai – gražus pavyzdys, kada žaidėjas atsisako geresnių pasiūlymų ir atstovauja Lietuvos rinktinei. Janas už tai tikrai vertas pagarbos. 

Manau, kad šiuo metu Andrejus Pometka yra geriausias Lietuvos vartininkas, į komandą kviesčiau universalųjį kairiarankį žaidėją Julių Goštautą, kuris vandenyje ypač daug dirba,  universalųjį gynėją Antoną Sugoniaką, jauną,  perspektyvų Marių Jakimčiką. Tai – „Baltic Amadeus“ žaidėjai. 

Vieta komandoje atsirastų kauniečiams: vidurio gynėjui, 46 metų Egidijui Sutkui, pasižymintį didžiule patirtimi ir entuziazmu, Dariui Džiugui, Norvydui Zapustai, kuris studijuoja mediciną, bet suranda laiko žaisti vandensvydį. 

Alytiškių komandą sustiprino pajėgūs žaidėjai Kęstutis Dūda, kuriam irgi jau per 40 metų, ir Tautvydas Mikalauskas, kuris porą metų gydėsi traumą.

Vyresnio amžiaus žaidėjai, kurie yra lyderiai – tarsi priekaištas jaunimui. Dėl to kenčia ir rinktinė, ir bendras čempionato lygis. Neturime vidurinio amžiaus vandesvydininkų. 

Šias metais be medalių liko Elektrėnų komanda. Jai, manau, reikėtų apsispręsti, ko ji siekia ir nori pasiekti. Komandai trūksta tvarkos ir motyvacijos. Iš jų žaidėjų vargu ar ką nors būtų galima kviesti į simbolinę rinktinę. 

Jų kaip tik ir trūksta. Alytaus „Dzūkijos vandenis“ komandoje tokiu žaidėju galėtų būti gerų fizinių duomenų Pijus Vadvilavičius,  šiuo metu studijuojantis Vilniuje, bet į mūsų pratybas jis neateina, nors ne kartą ir buvo kviestas. Per antro turo varžybas alytiškis buvo ne kokios sportinės formos. 

Dzūkų komandoje neblogai žaidžia 18-metis vidurio puolėjas Domantas Lukauskas, kauniečių – Jurijus Golinokas, čempionate rungtyniavęs po ligos. Geru vartininku gali tapti 16-metis Nikita Zacharovas iš Vilniaus „Eurokam“, tačiau jam reikia daugiau treniruotis ir stengtis.