Kas įkvepia olimpiečius siekti rezultatų?

Profesionalūs sportininkai įkvepia savo pasiekimais, tačiau retai susimąstome, koks sunkus yra jų kelias į sportines aukštumas. Sekinančios treniruotės, nuolatinės kelionės, varžybos, o kartais ir nesėkmės gali rimtai išmušti iš vėžių. Kaip nepasiduoti ir toliau siekti tikslo pasakoja olimpiečiai, kurie dalyvaus Olimpinio deglo estafetėje kovo 7 d. Kaune vyksiančioje Olimpinėje dienoje. Nustebsite, bet stebuklingo recepto nėra – į priekį juos veda vidinė motyvacija.
 

Saulius Binevičius, plaukikas, 2000, 2004 ir 2008 m. olimpinių žaidynių dalyvis: „Sunkiausia būdavo vasarą, kai visi atostogaudavo, o man reikėdavo susikoncentruoti darbui. Juk vasarą visada vyksta pagrindiniai startai. Labai padėdavo tėvai – palaikė ir skatino siekti tikslo. Taip pat turėjau trenerį, kuris sugebėdavo sumotyvuoti bei rodyti, kad dėl rezultatų verta aukoti šimtadienį. Sakydavo, kad draugai mokyklinę šventę pamirš, o mano pasiekimus atsimins ilgai – taip ir yra. Didelių ambicijų neturėjau, negalvojau kad dalyvausiu net trejose olimpinėse žaidynėse, gal tik pasvajodavau apie jas giliai širdyje, bet savo jėgomis pasitikėjau.
 

Atsipalaiduoti visada padėdavo pasivaikščiojimas, laisvalaikiu nueidavau į SPA, pasivažinėdavau dviračiu. Gal kitas žmogus poilsiui rinktųsi televizorių, bet aš rinkdavausi tiesiog kitą fizinę veiklą. Pamenu važiuodavome treniruotis į Ispaniją, Siera Nevadą. Gyvenome ir treniravomės nelengvomis sąlygomis, kokių 2 km aukštyje ir per savaitę nuplaukdavome po 80-100 km. Sekmadieniais turėdavome laisvą dieną, atrodytų reikėtų pailsėti su čipsų pakeliu, bet niekada negulėdavome. Jei blogas oras – žaisdavome futbolą, tinklinį, o geru oru lipdavome į 1,5 km kalną. Tai duodavo daugiau jėgų nei pasyvus poilsis ir pirmadienį gerai nusiteikę vėl grįždavome į treniruotes.“

Gintarė Venčkauskaitė, penkiakovininkė, 2012 m. olimpinių žaidynių dalyvė: „Būna dienų, kai labai pavargsti ir nieko nebesinori, tik viską mesti. Tada pagalvoju, kad jau tiek metų atiduota sportui ir per dešimtmetį dar ne tokių situacijų pasitaikė, tada eina ir praeina tos blogos dienos. Labai motyvuoja treneris ir kitų sportininkų pasiekimai, žiūriu, kad jau kitos merginos lipa ant kulnų, tačiau būna silpnumo akimirkų. Treniruotės sunkios, ruošiesi varžyboms, įdedi daug jėgų ir, atrodo, esu stipresnė, bet ateina tokia diena, kai nėra jėgų ir nieko nebesinori, tik gulėti. Prieš keletą mėnesių įsigijau šuniuką, jis labai prablaško. Kai atsibosta šaudymas ir špagos – einame pasivaikščioti.“


 

Tomas Bardauskas, šuolininkas į tolį, 2000 m. olimpinių žaidynių dalyvis:  „Nuo mažens augau stadione, kai mama sportavo, mane vežiodavosi į stovyklas, nes neturėjo kur palikti. Nuo pat vaikystės mane traukė ypatinga stadiono atmosfera. Jei vaikystėje būdavo sunku, galvodavau apie mamą, kaip ji kažkada sportavo, vyresnis tikėjau, kad ankščiau ar vėliau viskas vėl vyks sklandžiai. Silpnumo akimirkas priimdavau natūraliai, savęs nealindavau, motyvacijos ieškojau savyje ir atsiremdavau į šeimos istoriją. Niekada negalvojau, kad būtinai turiu kažką aplenkti, mane įkvėpdavo savo stadiono sienos, aplinka, gamta. Vaikystėje žaidžiau tenisą, bet trenerio paskatintas išbėgau krosą ir nebeparbėgau. Stadionas turi ypatinga dvasią – ryte  kažkas žolę pjauna, kažkas tvarko sektorius, ta aura mane savaime „veža“.
 

Rita Ramanauskaitė, ieties metikė, 1994, 2000 ir 2004 m. olimpinių žaidynių dalyvė: „Motyvacijos niekada netrūko, noras sportuoti ir būti geresne visada buvo mano variklis. Esu vietoje nenustygstanti – toks charakteris, o mano rungtis labai susijusi su adrenalinu – ramus žmogus ieties negalėtų mėtyti. Atrodo ir dabar kiekvieną dieną varžyčiausi, nepamenu, kad kada būčiau labai palūžusi. Visada galvodavau apie tikslą ir ką turiu padaryti, kad jo pasiekčiau. Mūsų gydytojas sakydavo, kad svarbu ką veiki po treniruočių likusias 22 valandas. Pasilepindavau poilsiu, profesionaliame sporte jis labai svarbus. Laisvalaikiu užsiimdavau širdžiai artima veikla, skaitydavau, labai myliu gamtą, tad eidavau į žygius ar sėsdavau ant dviračio, tai darau ir dabar. Jokiu būdu neguliu prie televizoriaus.
 

Vaikams, kuriuos treniruoju, sakau kad per sportą galima daug pasiekti, suformuoti tvirtą charakterį, išsiugdyti valią, darbštumą. Tai geriausia prevencija prieš kompiuterį. Vaikai sportuoja labai noriai, manau dėl to, kad atletika dėkinga šaka, kurioje daug įvairių rungčių. Be to vaikams labai patinka varžytis, jie tai daro net treniruotėse, nors ir bandau paaiškinti, kad per treniruotes varžytis nebūtina.“
 

Vida Vencienė, slidininkė, olimpinė čempionė, 1988, 1992 ir 1994 olimpinių žaidynių dalyvė: „Kai esi didžiajame sporte, supranti, kad negali visą laiką būti aukštumoje. Man padėdavo žinojimas, kad už savaitės ar dviejų vėl turėsiu startuoti. Visada turėjau tikslą, kurio siekiau. Savo šakoje negalėjau per daug atsipalaiduoti, nes už nugaros stovėjo dar penkios „Vencienės“. Nebuvo kada blogai jaustis ar ieškoti ligų, visos sportininkės buvo stiprios, tad nekildavo minčių praleisti treniruotę, į priekį vedė vidinė motyvacija.“