Dvejonės apsisprendimo kryžkelėje

Vienu perspektyviausių Lietuvos vidurio puolėjų vadinto Sauliaus Kuzminsko žvaigždė visu ryškumu taip ir neįsižiebė. Įžūlumo stoka aikštėje ir traumos sutrukdė jam prasiskinti kelią į Lietuvos vyrų rinktinę ir elitinius Europos klubus, o pavargęs kūnas 33-ejų krepšininką jau verčia dėti karjeros tašką.
 

S. Kuzminskas atstovavo įvairiems Lietuvos ir užsienio klubams – savo karjerą pradėjęs Vilniaus „Sakalų“ komandoje, vėliau buvo vienas „Šiaulių“ ekipos lyderių, su Vilniaus „Lietuvos rytu“ kėlė į viršų ULEB taurę, ragavo legionieriaus duonos Prancūzijos, Vokietijos, Slovėnijos, Lenkijos, Latvijos komandose. Pastarąjį sezoną jis buvo vienas iš Molėtų „Ežerūno-Kario“ komandos, žaidžiančios Nacionalinėje krepšinio lygoje, lyderių. 

Daug dalykų susidėjo. Dar nesu galutinai apsisprendęs – gal dar kokį sezoną ir žaisiu, bet mano sportinė karjera eina į pabaigą. Buvo daug traumų. Mano kūnas, ko gero, vyresnis negu yra iš tiesų. Anksti pradėjau sportuoti, todėl taip ir susiklostė. 
 

Žinoma, jeigu būtų pasiūlymas, svarstyčiau, bet viskas priklausys nuo mano savijautos. Vasarą pasportuosiu, pažiūrėsiu, kaip jaučiuosi. Bet greičiausiai neberungtyniausiu. Gyventi reikės toliau, organizmas nėra amžinas. Kiti žaidžia ir iki 40-ies, bet kiekvieno žmogaus fiziologija kitokia.
 

 Ar esate patenkintas savo karjera? 

Visada norisi geriau, bet yra taip, kaip yra. Gal buvo padaryta neteisingų sprendimų, gal ne į tą komandą patekau. Bet nieko neatsuksi atgal, džiaugiuosi, kad galėjau žaisti. 
 

Manau, gal charakterio, taip pat sutrukdė traumos – turėjau problemų dėl nugaros. Tai aukštų žmonių bėda. O dabar galiu džiaugtis, kaip mano brolis žaidžia.
 

Visiškai sutinku, bet pakeisti charakterį be galo sunku. Tai nėra fizinės savybės, psichologiją pakeisti sudėtinga.
 

Nebuvo tokio klubo, kur jausčiausi blogai. Apie visus išliko gerų prisiminimų ir labai sunku išskirti vieną, kuriame buvo geriau. Vienur laimėjome daugiau, pavyzdžiui, su „Lietuvos rytu“, „Šiauliuose“ praleidau daug metų, ten užaugau ir Šiauliai man tarsi antri namai. Gal patekdavau į labai draugiškas komandas. Ir patys miestai buvo nuostabūs. Sunku ką nors išskirti – visuose buvo puikios sąlygos. 
 

ULEB taurė, kurią laimėjau su „Lietuvos rytu“ 2005 metais.
 

Antanas Sireika, o paskui „Lietuvos ryte“ – Jonas Kazlauskas. Dar labai daug įtakos turėjo mano pirmasis treneris Algirdas Milonas. 
 

Dėl krepšinio. Mažai teko žaisti, grįžęs į Lietuvą patekau į jaunimo rinktinę, po to „Šiauliai“ pasiūlė kontraktą, sakė, kad galėsiu daug žaisti. Amerikoje nebuvau tikras, ar kitą sezoną gausiu žaisti pakankamai – treneriai tuo klausimu nebuvo optimistiški. Nusprendžiau grįžti ir tęsti krepšininko karjerą, o ne mokslus. Baigiau Šiaulių universitetą. Amerikoje buvo gera, nors patirties ten sėmiausi tik metus. 


 

Baigiau kūno kultūros ir sporto pedagogiką. Manau, nuo krepšinio neatitrūksiu. Gal reikėtų, kaip daro dauguma, pradėti nuo vaikų krepšinio, ten kitokia krepšinio specifika. Visokių minčių sukasi, galvoju ir apie krepšinio vadybą. Dar nesu 100 procentų tikras, kad nežaisiu. Bet jeigu baigsiu krepšininko karjerą, svarstysiu rimčiau. 
 

Ne, pasirinkimas buvo. Septynerius metus dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Kartu žaidžiau krepšinį. Galėjau rinktis. Bet kadangi tėvai sportiški, tai ir noras sportuoti, o ne sieti gyvenimą su menais, buvo didesnis. 
 

Dažnai. Iki dabar mūsų šeimoje vyrauja viena tema – krepšinis. Tiesa, mano mama – jau ir močiutė, tad krepšinis ir anūkai – dvi pagrindinės temos. Apie krepšinį dažnai padiskutuojame – anksčiau apie mano žaidimą kalbėdavome, dabar – apie brolio. 
 

Kol jis žaidžia Ispanijoje, porą kartų per metus pas jį apsilankome. Pabūname kartu, pažiūrime varžybas. Smagu. 
 

Aišku, labai to norėtume, manau, jis ir pats to neatsisakytų, bet viskas priklausys nuo to, ar Malagos komanda pratęs su juo sutartį, ar jam bus laiko prieš rinktinės stovyklą. Ispanijoje turbūt bus ilgiausias nacionalinis čempionatas: jeigu komanda eis iki finalo, nedaug laiko liks iki rinktinės stovyklos, būtų sunku suderinti. Bet kad norėtų išbandyti jėgas NBA, net neabejoju. 
 

Jis jau tokio aukšto lygio krepšininkas, kad mažai ką galiu jam patarti. Nebent broliškai. 
 

Be abejo. Kiekvieno sportininko ar krepšininko gyvenime įvyksta pokyčių, kai karjera eina į pabaigą, daugiau laiko atsiranda šeimai. Bet nuo krepšinio atitrūkti nenorėčiau, nes be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. 
 

Širdyje labai norėčiau, bet per prievartą neversiu žaisti. Pats pasirinks. Bet kai aplinkui vien krepšinis ir visi tik apie jį kalba, atrodo, sporto būrelio pasirinkimas bus vienas. Jokūbui dabar 2 metai ir 8 mėnesiai. 
 

Chore nebedainuoju, dažniausia su sūnumi arba savo malonumui. 
 

Kad ir kaip būtų keista, šiais metais dar nežvejojau, nors gyvename netoli upės. Turbūt kai grįšiu iš Ispanijos, pradėsiu šių metų žvejybos sezoną.