Bokso šeima neteko legendinio kovotojo

Gegužės 28 d. Kaune mirė XIX olimpinių žaidynių bokso sidabro medalio laimėtojas Jonas Čepulis.

 

J.Čepulis gimė 1939 m. rugpjūčio 11 d. Joniškėlyje, Biržų apskrityje. Sunkiavoris boksininkas buvo SSRS tarptautinės klasės sporto meistras (1968). 1948 m. su tėvais ištremtas į Buriatijos-Mongolijos ASSR. Grįžęs iš tremties 1967 m. baigė Kauno politechnikumą. 1961-1965 m. buvo Šiaulių statybinių medžiagų kombinato šaltkalvis, 1965-1970 m.  - "Žalgirio" draugijos instruktorius, 1970-1994 m. Kauno "Pergalės" gamyklos šaltkalvis. Treniruotis pradėjo 1957m.  grįžęs į Lietuvą. Treneriai - Vaclovas Peleckis, Algirdas Šocikas. Atstovavo Šiaulių, Kauno "Žalgiriui". Ringe kovėsi 230 kartų, laimėjo 203 kovas. Lietuvos vyrų bokso 6 kartus (1963, 1964, 1966, 1967, 1969, 1970), Pabaltijo (1962 Talinas) čempionas, SSRS čempionatų 2 kartus sidabro (1965, 1968) ir bronzos (1966), XIX olimpinių žaidynių (1968 Meksikas) sidabro medalių laimėtojas. 2004 m. apdovanotas LTOK Olimpine žvaigžde.

Velionis pašarvotas Kaune, Laidojimo namuose Žukausko g. 3 b.  Lankymas - šeštadienį nuo 16 val. Laidotuvės - pirmadienį Petrašiūnų kapinėse. Karstas išnešamas 13 val. 

Pašarvotas Laidojamo namuose Žukausko 3b šeštadioenš 16 val. Pirmadienį 13 val., laidovės Petrašiūnų kapinėse.

*  *  *

1968 m. laikraštis "Sportas" reportaže apie Lietuvos boksininkų sėkmę Mechiko olimpiadoje rašė:
 

"Lietuvoje jau brėško sekmadienio rytas, kai Mechiko arenos ringe paskutinį kartą nuskambėjo gongas, skelbdamas, jog olimpinis bokso turnyras, ištisas dvi savaites jaudinęs viso pasaulio sporto mėgėjų širdis, finišavo, ketveriems metams paskirstęs aukščiausius mėgėjų sporto titulus. Nepaprastai malonu, kad juos parsivežė ir du Tarybų Lietuvos boksininkai. 

 

Vilnietis Danas Pozniakas po sunkios ir įtemptos kovos su bulgaru G. Stankovu, kuri, beje, buvo viena gražiausių turnyre, visas savo fizines ir moralines jėgas sukoncentravo finaliniam susitikimui. Jo varžovas rumunas I. Monea, nors ir sunkiai laimėjęs pusfinalyje prieš lenką S. Draganą, buvo labai pavojingas. Tiesa, D. Pozniakas dar gerai prisiminė pernykštę kovą Europos čempionate su rumunu, kai pastarasis nesugebėjo atlaikyti stiprių jo smūgių ir kova buvo nutraukta anksčiau laiko. Bet per praėjusį laikotarpį I. Monea pastebimai sustiprėjo ir fiziniu, ir techniniu atžvilgiais. Tad vilnietis laukė ir ruošėsi sunkiai kovai…

 

… Ir kaip D. Pozniaką nustebino, kai persirengimo kambaryje, iki finalinio susitikimo likus vos keliasdešimčiai minučių, prie mūsų boksininko priėjo I. Monea ir… pasveikino jį su olimpinių žaidynių čempiono titulu! Galima įsivaizduoti Dano savijautą: reikėjo nemaža laiko, kad jis pagaliau tuo patikėtų. Vėliau, jau duodamas interviu žurnalistams, mūsų olimpinis čempionas pasakė: „Dar ir dabar aš negaliu viso šito pilnai suvokti, vaikštau lyg apsvaigęs. Atvirai pasakysiu, nė viena mano ankstesnių kovų baigtis taip nenudžiugino. Esu labai, labai laimingas.“

 

I. Monea pasitenkino sidabro medaliu. Matyt, rumuną labai išvargino pusfinalinis susitikimas, be to, jis dar turėjo lengvą traumą. Blaiviai apsvarstęs savo galimybes, I. Monea priėjo išvados, kad finale nėra ko tikėtis…

 

Mes paskambinome D. Pozniako treneriui, TSRS nusipelniusiam treneriui A. Levickui.

 

„Ar džiaugiuosi? Dar klausiate… Juk nieko nėra brangesnio treneriui kaip jo auklėtinio pergalė. Ypač tokia, olimpinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Danas bus pirmas, bet tomis naktimis, kai jis kovodavo, beveik nemiegodavau. Beje, prieš išvykstant TSRS bokso rinktinei į Mechiką, tarp trenerių buvo išplatinta anketa, kurioje prašoma nurodyti, kas iš mūsiškių taps nugalėtojais. Aš nurodžiau Sokolovą, Lagutiną ir Pozniaką. Kaip matote, neapsirikau…“

 

Danas Pozniakas, laimėdamas aukso medalį, juo apvainikavo tarybinių pussunkiasvorių pastangas olimpiniame ringe. Juk Helsinkyje bronzą iškovojo A. Petrovas, Melburne šį pasiekimą pakartojo kaunietis R. Murauskas, o Tokijuje A. Kiseliovas laimėjo sidabro medalį.

 

Žymiai sudėtingesnį klausimą Mechiko arenoje teko spręsti mūsų sunkiasvoriui Jonui Čepuliui. Kaip bekalbėtume, o kauniečiui tai buvo pirmas tikrai rimtas egzaminas. Ir dar koks – į jį susirinko visi pajėgiausi pasaulio sunkiasvoriai! Tačiau Jonui buvo svetima debiutanto baimė! Jis užtikrintai pradėjo sunkų kelią į olimpą, pasiekė tris įtikinančias pergales. Ir tik finale buvo priverstas nusileisti devyniolikmečiui Amerikos negrui D. Formenui, labai judriam, techniškam ir fiziškai pajėgiam boksininkui. Jų dvikova buvo sustabdyta antrame raunde, kai kaunietis praleido keletą stiprių D. Formeno smūgių.

 

Jonas Čepulis pakartojo aukščiausią tarybinių sunkaus svorio boksininkų pasiekimą olimpiadose. Prieš 12 metų Melburne sidabro medalį iškovojo L. Muchinas, O Tokijuje V. Jemeljanovas tapo bronziniu prizininku.

 

TSRS nusipelnęs sporto meistras, TSRS nusipelnęs treneris A. Šocikas interviu „Sporto“ korespondentui pareiškė: „Jonas pateikė vieną didžiausių olimpinio boksininkų turnyro staigmenų. Tik paskutiniu momentu patekęs į TSRS rinktinę (prieš išvykstant Jonas man atsiuntė telegramą: „Važiuoju į Mechiką. Nuostabu!“), jis neturėjo pakankamai laiko ramiai pasiruošti tokioms atsakingoms varžyboms. Aiškiai suprasdamas, kad olimpiadoje juokauti negalima, aš vis tik turėjau vilties kibirkštėlę, kad Jonas, galbūt, grįš su medaliu – pakankamai žinojau jo drąsų, atkaklų kovotojo būdą. Bet Čepulis prašoko visus mano ir, nesuklysiu pasakęs, daugelio respublikos sporto mėgėjų lūkesčius. Jis tapo žaidynių vicečempionu! Jį galima tik sveikinti.“

 

Taip, Algirdas Šocikas teisus! Visų laikraščio skaitytojų vardu sveikiname ir jį, ir jo kolegą Alfredą Levicką, sugebėjusius paruošti aukščiausios tarptautinės klasės boksininkus. Mes sveikiname Daną ir Joną – jie mūsų mažyčiam Nemuno kraštui iškovojo pačią skambiausią, pačią nuostabiausią pergalę. Mes sveikiname visą Tarybų Lietuvos bokso mokyklą, išugdžiusią visą plejadą puikių ringo meistrų, kurių priekyje dabar pagrįstai atsistojo olimpinis čempionas Danas Pozniakas ir olimpinis vicečempionas Jonas Čepulis!"

*  *  *

Skaudžią netekties ir liūdesio valandą dėl legendinio boksininko Jono Čepulio mirties užjaučiame jo šeimą, artimuosius, Lietuvos sporto žmones.

Lietuvos bokso federacija