„Dabar rinktinė yra mirties taške“

Vienas garsiausių Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius draugiškų rungtynių tarp Maltos ir Lietuvos (2:0) nežiūrėjo. Kadaise iki SSRS čempionato bronzos atvedęs Vilniaus „Žalgirį“ ir po to ne sykį prie rinktinės vairo stovėjęs B. Zelkevičius iš šių rungtynių tikėjosi geresnio rezultato, bet pralaimėjimas jo išskirtinai nenustebino.

 

„Drastiškiems veiksmams dabar nėra jokio tikslo. Ant nosies rungtynės su Šveicarija, o per tą laiką nieko padaryti negalima. Net žaidėjų psichologijos nesutvarkysi, o ji visiškai palūžusi. Tik po rungtynių su Šveicarija reikia imtis kardinalių veiksmų. Tai yra trenerių kompetencija, Lietuvos futbolo federacijos (LFF — aut. past.) kompetencija. Dabar rinktinė yra mirties taške“, — vertindamas dabartinę futbolo rinktinės situaciją kalbėjo specialistas. Jis čia pat pažymėjo, kad kritikos lavina dabar nieko nepakeis: „Nors patiriamas pralaimėjimas po pralaimėjimo, bet naikinanti kritika tikrai nepadės. Jei komanda sužaistų truputį geriau, publika atleistų. Jei prasčiau — pyktų dar labiau. Tokia jau ta publika.“

 

Paklaustas, ką reikėtų kaltinti dėl rinktinės kracho, B. Zelkevičius nebedė pirštu į vieną kaltininką: „Viskas susideda į bendrą visumą. Aš manau, kad jauni futbolininkai nepasiekė tokio lygio, kad galėtų rungtyniauti palankiam rezultatui. O futbolininkų neiškepsi per vieną dieną. Šie žaidėjai nėra silpnesni už Maltos komandą, bet gal ir nėra stipresni. Tą stiprumą reikia įrodyti. Nebematuokime senais matais, dabar viskas keičiasi. Mes dabar, aišku, priklausome tai silpnesnei komandų kategorijai. Į ją patenka Baltijos komandos, Farerų salos, ta pati Malta. Reikia ropštis iš ten, reikia rodyti rezultatą, reikia visiems tą daryti sukąstais dantimis.“

 

 

Pašnekovas teigė negalintis objektyviai vertinti dabartinį rinktinės trenerį Igorį Pankratjevą. „Reikia visuomet žinoti, kas dedasi komandos viduje. Kokią veiksmų laisvę turi treneris, kokie kontaktai su žaidėjais. Aiškiai matosi, kad kažkas yra ne taip. Čia turėtų susigaudyti pats Igoris. Jis buvo puikus futbolininkas, negalvoju, kad užmiršo, ką daryti. Ne kiekvienam pasiseka savo žinias perteikt futbolininkams. Galbūt ta medžiaga, kurią jis turi, nesugeba įvykdyti jo nurodymų. Štai, pavyzdžiui, aš turėjau gerą medžiagą. Iš tos medžiagos reikia pasiūti kostiumą. Bet medžiaga dar ne komanda, medžiaga dar ne rimti futbolininkai. Medžiaga — tai jauni žaidėjai, kurie savo talentą atskleis tik su tinkamais nurodymais. O gal tiesiog ne visi žaidėjai yra tiek talentingi. Yra ten ir vyresnių, kuriems galbūt ten ne vieta“, — abejonę reiškė B. Zelkevičius.

 

Viešoje erdvėje sklando kalbos apie galimus suvaržymus I. Pankratjevui kviečiant žaidėjus į komandą. Buvęs rinktinės vairininkas jas komentavo nenoriai: „Aš tik vieną žinau: kai treniravau aš, man per daug niekas nepatardavo. Aš priimdavau sprendimą, aš atsakydavau už komandą. Nors mane pasamdė LFF, bet pirmas po giljotina visada sėdi treneris. Jeigu aš norėčiau pakviesti žaidėją, o man pasakytų, kad to žaidėjo nereikia, aš iškart nesutikčiau — atsakomybė kris man. Tepti savęs aš nenorėčiau. Nemanyčiau, kad Igoris nusileistų iki to.“

 

Pasak B. Zelkevičiaus, jei dabar būtų jo valia, jis pirmiausia pakeistų save: „Kitaip žiūrėčiau į viską. Treneris per sutartą terminą turi parodyti objektyviai užsibrėžtą rezultatą. Jei to negali, turi priimti kažkokį sprendimą, kad nenukentėtų futbolas. Pirmiausia — futbolas, o ne jis pats. Trenerio ryžtingumas turi arba pataisyti rezultatą, arba treneris yra netinkamas.“ Pašnekovas čia pat pridėjo: „Žinoma, patarimus duoti lengviausia. Sunku pačiam iš to išsikrapštyti. Kas sugeba tą padaryti, tas ant žirgo joja. Negali kiekvienas geras futbolininkas būti ir geru treneriu. Yra vadovai, kurie moka vadovauti, o kurie nemoka š— turi trauktis.“