Lankas pavergė romantika

Dangerūta Nosalienė, šiuo metu gyvenanti ir besitreniruojanti Italijoje, sėkmingai laimi vieną turnyrą po kito. Balandį vykusiame „Bollate Cascina Del Sole“ turnyre ji 4 taškais pagerino nuo 2007 m. gyvavusį Lietuvos moterų olimpinių lankų rekordą atlikdama pratimą „18 m Round“. Surinko 568 taškus.
 

D. Nosalienė atstovaus Lietuvai šią savaitę Azerbaidžano sostinėje Baku startuosiančiose pirmosiose Europos žaidynėse. Ji bus vienintelė mūsų šalies lankininkė, dalyvausianti šiame sporto forume.

Tiesa, Lietuvos moterų olimpinių lankų šaulių reitinge D. Nosalienė užima tik šeštąją vietą.
 

„Tai paaiškinama paprastai – D. Nosalienė gyvena Italijoje ir dalyvauja turnyruose toje šalyje. O jie į lietuvišką reitingą neįskaičiuojami. Kai kurios sportininkės, tame reitinge užimančios aukštesnes vietas už Dangerūtą, šiuo metu nebešaudo. Turime perspektyvią Gerdą Pociūnaitę, kuri gerokai jaunesnė už D. Nosalienę. Tačiau Gerda šiuo metu baigia mokslus užsienyje ir šaudymui neturi laiko. Todėl Dangerūta buvo vienintelė šiuo metu aktyviai besitreniruojanti ir rimtesnių rezultatų galinti parodyti moteris. Norint iškovoti vietą žaidynėse Baku, buvo nustatytas normatyvas, kurį reikia įvykdyti. Arčiausiai jo buvo D. Nosalienės laimėjimai“, – kalbėjo Lietuvos lankininkų federacijos (LLF) generalinis sekretorius Vilius Švedas.

Lietuvos lankininkams vienintelę vietą suteikė organizatoriai. Ir LLF teko spręsti, kurią sportininkę deleguoti.

D. Nosalienei – 45-eri. Bet yra lankininkų, kurie gerų rezultatų pasiekia būdami gerokai vyresni nei 50 metų.

Kiek mažiau šaudymu iš lanko besidomintieji stebisi, iš kur ta Dangerūta Nosalienė prieš kelerius metus atsirado?, - paklausėme sportininkės.

Pradėjau šaudyti būdama 12 m. „Darbo rezervų“ draugijos klube 1982-aisiais. Pirmosiose varžybose dalyvavau 1983-iaisiais. Pirmasis treneris buvo Sigitas Pečiulis. Bet po to „Darbo rezervus“ uždarė. Visi perėjome į „Nemuno“ draugiją. Šaudžiau iki 22-ejų. Tada sukūriau šeimą, mokiausi, dirbau ir nebeliko laiko šaudyti. O po 20 m. pradėjau šaudyti Italijoje. Įstojau į Milano lankininkų klubą. Jau ketverius metus vėl šaudau. Italijoje turiu aukščiausią kategoriją. Nors, tiesą sakant, sporto meistre buvau dar senais laikais Lietuvoje.
 

Tas potraukis niekur nebuvo dingęs, jis buvo visada. Bet dirbau daug. Kartais – du darbus. Ir būdavau per daug pavargusi, kad dar ir sportuočiau. Dabar esu išsiskyrusi, turiu sūnų, kuris mokosi universitete. Kai likdavo laisvalaikio, neįsivaizduodavau ką veikti. Todėl greitai susiradau „San Bernardo“ klubą, kuris man buvo patogiausias, ir vėl pradėjau šaudyti. Pernai įstojau ir į Vilniaus LSK.
 

Turbūt dėl to, kad tai atrodė labai romantiškas sportas. Gryname ore, suteikia daug ramybės. Darbe netenka pasivaikščioti, visada dirbu patalpoje. Todėl toks sportas miškelyje, pavyzdžiui, Vilniaus Vingio parke, labai atgaivina ir džiugina. Taip pat labai nemėgstu bėgioti. Juk visose kitose sporto šakose vis tiek reikia bėgti krosus ir pan. O čia pakanka šiek tiek pabėgioti sporto salėje. Šis sportas man suteikia dvasinės ramybės. Tiesa, iš pradžių bandžiau lankyti akademinį irklavimą, bet jis man tiek nepatiko, kiek šaudymas iš lanko.
 

Šaudau olimpiniais lankais. Bet apie olimpiadą pastaruoju metu nesvajojau. Taip, esu viena iš taikliausių Lietuvoje, bet nemanau, kad esu per sena. Pasiūlymas dalyvauti žaidynėse Baku man buvo labai netikėtas. Taip, aišku apsidžiaugiau. O jaunystėje, suprantama, svajojau apie olimpiadą. Bet tada buvo žmonių, kurie šaudė geriau už mane.

Man sunku galvoti apie Rio de Žaneirą. Ten jau dalyvauja sportininkės, kurios iš tiesų šaudo neįtikėtinai gerai.
 

Dirbau dailininke animatore Lietuvos kino studijoje. Ten praleidau apie 15 metų. Taip pat esu dirbusi scenariste, kostiumininke, dizainere Vilniaus troleibusų parke. Italijoje dirbu socialine darbuotoja.
 

Na, taip. Pasiūlė man šį darbą, o jis – tikrai neblogas. Ir pakeliauti tenka, pavažinėti į komandiruotes. Esu patenkinta. Animacijos nebereikia. Vietoj žmonių ten viską daro kompiuteriai. Daug mūsų, dailininkų, liko be darbo ir teko ieškotis kitokių darbų. Beje, aš esu baigusi VGTU architektūrą.
 

Treniruojuosi 3–4 kartus po dvi valandas.
 

Tikrai ne. Dabar esu komandiruotėje Nicoje. Kadangi ruošiuosi Baku žaidynėms, vaikštau čia į „France Archers Nice“ klubą treniruotis. Taip ir darau visada, išvažiavusi iš Milano. Važiuoju į Lietuvą, prie Alytaus, tariuosi su Alytaus lankininkų klubu, važiuoju čia į Nicą – su Nicos klubu. Mano komandiruotės ilgalaikės. Kartais Nicoje gyvenu visą mėnesį. Negaliu daryti tokių ilgų treniruočių pertraukų.
 

Manau, kad Italijos rinktinės nariai iš to ir gyvena. Ir vyrai, ir moterys. Jie treniruojasi kasdien po du kartus – ryte ir vakare. Girdėjau, kad jiems mokama alga. Žinau, kad tokių yra. Tik taip galima išlaikyti aukštą lygmenį. Daug lankininkų Lietuvoje treniruojasi ir dirba treneriais. Todėl jie visada yra vietoje ir gali skirti laiko šaudymui. Dirbant kitokį darbą, tai kur kas sunkiau.