„Realu, kad čia vyks olimpinės žaidynės“

 

 

Lygiai tas pats, manau realu, kad po kažkiek metų čia vyks ir Olimpinės žaidynės. Tikrai niekuo nesiskiria, man čia dirbti labai įdomu. Anksčiau kaip sportininkas dalyvavau varžybose, dabar esu teisėjas žaidynėse, patirtis panaši - jauti kažkiek jaudulio, kažką jau moki, bet taip pat ir tobulėji.

 

 

Ne, čia jau antrosios tarptautinės varžybos. Praėjusiais metais Lietuvos plaukimo federacija mane delegavo į Europos jaunimo čempionatą Olandijoje.

 

 

Nacionalinės federacijos siūlo Tarptautinei federacijai savo teisėjus. Lietuvoje esame penki, kurie gali teisėjauti tarptautinėse varžybose. Būdamas plaukiku stengiausi tobulėti, atstovauti savo šaliai, dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Dabar stengiuosi tobulėti atlikdamas arbitro pareigas. Stebiu, kaip sportininkai plaukia. Planuose - teisėjauti Olimpinėse žaidynėse arba pasaulio čempionate. Esu dėkingas Lietuvos plaukimo federacijai, kad dirbu čia.

 

 

Kai baigiau sportinę karjerą, pradėjau dirbti Kauno plaukimo mokyklos baseino vedėju. Per metus baseine vyksta apie 10 varžybų. Kai mūsų baseine rengiamos vaikų respublikinės varžybos, aš jose dirbu vyriausiuoju teisėju. Būtent po jų ir pradėjau gauti kvietimus teisėjauti į Lietuvos čempionatus. Lietuvos čempionatuose teisėjavau bene šešerius metus, o po to paprašiau Federacijos, kad leistų pabandyti teisėjauti tarptautinėse varžybose. Taip praeitais metais išvykau į Europos jaunimo čempionatą, o šiemet — į Baku.

 

 

Be abejo, turi išmanyti plaukimo sportą. Teisėjas nebūtinai turi būti sportininkas, šiose žaidynėse yra teisėjų, kurie nėra buvę profesionalūs plaukikai. Manau, kas sportavo pats, geriau žino specifiką, jam teisėjauti yra lengviau. Teisėjas turi būti griežtas, bet teisingas. Nesvarbu, ar plaukia sportininkas iš tavo, ar kitos šalies, visada privalai išlikti neutralus ir objektyvus.

 

 

Šaltus nervus visada būtina išlaikyti. Mums per kiekvieną teisėjų susirinkimą akcentuoja, jog neišvengsime susidūrimų su netoliese plaukiančiais savo šalies sportininkais. Andrius plaukė ne mano take, bet širdis, be abejo, virpėjo daugiau nei įprastai. Tačiau niekada nereikia keistis takais su kolegomis. Nors ir pergyveni, bet privalai dirbi savo darbą ir tinkamai atlikti pareigas. Beje, pareigos šiose žaidynėse kiekvieną dieną vis kitos.

 

 

Yra varžybų „referee“ — atsakingi už visų teisėjų darbą ir „starteriai“ — duodantys startą. Pastarieji nesikeičia, nes šios pareigos reikalauja tam tikro balso tembro. Lietuvoje taip pat turime pastovius „starterius“, nes sportininkai pripranta prie to paties balso ir jo duodamos komandos. Na, o mes, likusieji, daugiau nei 30 žmonių, galime būti pakviesti stebėti posūkius, startus, pirmą dieną aš žiūrėjau plaukimo stilių. Lietuvoje taip nėra, turbūt dėl to, kad teisėjų tiek neturime. Tiesiog atvažiuojame trims dienoms į šalies čempionatą ir atliekame savo pareigas, kurias žinome iš anksto. O čia keičiamės, tai gera patirtis ir puiki proga pasisemti žinių iš patyrusių arbitrų.

 

 

Auksą turime, todėl vertinu puikiai. Yra tam tikrų klaidelių ir pats Andrius jų yra padaręs, jis savo klaidas žino. Klysta kiekvienas. Tokiai mažai šaliai laimėti medalį yra puikus pasiekimas. Bazės pas mus ne pačios geriausios. Rusai, italai, ispanai turi daug baseinų, treniruočių bazes, o mes turime labai gerus trenerius, kurie yra ir psichologai, ir dietologai, ir fizinio parengimo treneriai — atsakingi už viską. Profesionaliame sporte, mano nuomone, taip neturėtų būti.

 

 

Žinau, kad žaidynėse buvo ir daugiau teisėjų iš Lietuvos, bet, deja, dėl skirtingų varžybų grafikų mūsų keliai nesusikirto.