Užimta vieta atspindi rinktinės pajėgumą

Nors kovos dėl Europos moterų čempionato medalių vyks sekmadienio vakarą, Lietuvos rinktinei čempionatas jau baigėsi. Užėmusios galutinę 8-ąją vietą, Lietuvos rinktinė olimpinę svajonę turi atidėti mažiausiai iki 2020-ųjų olimpinių žaidynių. Buvęs Lietuvos moterų rinktinės vyr. treneris Rūtenis Paulauskas teigia, kad merginos vertos padėkos už gerai atliktą darbą ir užimtą 8-ąją vietą.

Kaip vertinate Lietuvos rinktinės pasirodymą Europos čempionate?
Sunku atsiriboti nuo emocijų, bet vertinant objektyviai, aštunta vieta – gera. Tai yra mūsų rinktinės galimybių ribos: žiūrėkime, kiek mes turime pajėgių žaidėjų, ir kokios yra kitos rinktinės bei ką mes aplenkėme. Tad, manau, rezultatas tikrai geras. Nesakykime, „deja, liko aštuntos“ - merginos iškovojo aštuntą vietą. Gal paskutines rungtynes ir galėjo laimėti bei pakilti viena vieta aukščiau, bet iš esmės tai nieko nekeičia.

Taigi nepatekimo į pusfinalį negalima vadinti tragedija?
Manau, kad Lietuvos rinktinė ir taip padarė nemažai stebinančių dalykų, nugalėdamos ir Serbiją, ir Rusiją, ir tą pačią Švediją, bet patekimas į pusfinalį būtų buvęs prilygintas žygdarbiui. Tą dieną traumą patyrė Gintarė Petronytė ir žygdarbio atlikti nepavyko, bet gerą darbą merginos padarė ir už tai jas galima pagirti.

Rungtynės su Turkija buvo paskutinis šansas pakovoti dėl teisės dalyvauti olimpinėje atrankoje. Ar turėjo šansų Lietuvos rinktinė laimėti tas rungtynes?
Moterų sporte tie šansai atsiranda tarsi iš niekur ir tarsi į niekur pradingsta. Ir daugelis tų, kurie prieš čempionatą būtų spėję, kas sekmadienį žais finale, būtų apsirikę. Bet šiandien mūsų rintinė tikrai nėra pajėgesnė nei už Turkiją, nei už Rusiją, juolab už Ispaniją ar tą pačią Baltarusiją, su kuria žaidėme. Mūsų šansai laimėti tas rungtynes buvo labai maži. Bet Lietuvos rinktinė be to, kad demonstravo gerą žaidimą, rodė ir stiprų charakterį, kuris leisdavo „ištraukti“ neįtikėtinus mačus – kartais žaisdavo taip įspūdingai, kad jomis gali tik žavėtis ir negali nuvertinti ar prognozuoti.



Kaip vertinate rinktinės vyr.trenerio Manto Šerniaus darbą?
Manto Šerniaus darbas jau ne vieno specialisto pripažintas ir įvertintas. Nors Mantas visą sezoną praleido dirbdamas su vyrais, manau, kad jis yras tas žmogus, kurio reikia moterų rinktinei. Juo merginos pasitiki ir jis tai mato bei žymiai labiau pasitiki savimi. Reikia galvoti, kaip šį trenerį išlaikyti ir kitam dvejų metų ciklui, kai vyks atranka į kitą Europos čempionatą ir pats Europos čempionatas – geresnio moterų rinktinės trenerio šiandien aš nematau ir jo turbūt nėra.

Pasakysiu, kokios stipriosios M.Šerniaus savybės šiame čempionate atsiskleidė. Pirmiausia, turėdamas tokį nedidelį žaidėjų skaičių, treneris sugebėjo išspausti visą jų potencialą. Mes matėme ir pakankamai daug laisvės žaidžiant, nes naudoti vien kažkokias sistemas, turint tokias krepšininkes, kaip Kamilė Nacickaitė, Santa Okockytė, Marina Solopova, neįmanoma – jos turi gauti galimybę žaisti laisvai. Antras dalykas, trenerio žaidėjos klausė, jį gerbė ir tai buvo tikrai gerai valdoma komanda. Tai ypač gerai matėsi gynyboje, nes Lietuvos rinktinei, norint kovoti dėl aukštų vietų,  nieko kito neliko, kaip taikyti gerai organizuotą gynybą. Trečias dalykas, M.Šernius sugebėjo rungtynių metu kaitalioti daug dalykų – gynybą, greitinti ir lėtinti žaidimą ir buvo matyti, kad komanda tam pasiruošusi – nepasirengusi ekipa to nepajėgtų padaryti. Dar vienas dalykas – seniai mačiau rinktinę taip psichologiškai susitelkusią. Nė vienų rungtynių metu, net kai iš tikrųjų buvo sunku ir komanda atsiliko 18-19 taškų skirtumu, nemačiau sutrikusio trenerio. Strategas sugebėdavo surasti žodžių ir traukti komandą iš dugno. Ypač tai jautėsi po rungtynių pertraukos, kai trenerio vaidmuo pats svarbiausias. Taigi labai norėčiau, kad į rinktinę atėjęs naujas žmogus čias įsitvirtintų, nesusvyruotų jo pasitikėjimas ir pasitikėjimas juo, kad būtų leidžiama jam dirbti toliau. Tai treneris, kuris atitinka moterų krepšinio reikalavimus, nes tai yra specifinė sritis ir nė vienas ankstensis rinktinės treneris, tarp jų ir aš, nesugebėjome prisitaikyti taip, kaip reikalauja ši specifika.
 
Kokia šios rinktinės ateitis?
Vyrų rinktinė mus pripratino prie medalių ir mes įsivaizduojame, kad krepšiny esame visur ir visada patys geriausi – norime medalių ir iš moterų, ir iš vyrų, norime, kad juos iškovotų jaunimas... Bet moterų krepšinis ir pagal masiškumą, ir pagal meistriškumą stipriai skiriasi nuo vyrų krepšinio. Krepšinį žaidžia labai mažai mergačių, mūsų jaunimo rinktinės ne visos rungtyniauja aukščiausiuose divizionuose ir netgi B divizionuose ne visada iškovoja prizines vietas. Taigi ir ateity į rinktinę ateis mažai pajėgaus jaunimo, kuris galėtų sudaryti konkurenciją. Bet pozityvių požymių yra. Šiandien turime Vitą Kuktienę ir Sandrą Linkevičienę, kurios labai reikalingos rinktinei, bet greitai ateis laikas, kai jos nebežais – mano galva, nėra labai didelio pavojaus, kad nebus kam pakeisti jų, nes šiame čempionate labai gerai užsirekomendavo Santa Okockytė ir Kamilė Nacickaitė, Gintarė Petronytė dar galės žaisti nemažai metų, pasveiks ir grįš į rinktinę Giedrė Paugaitė. Trūksta aukšto lygio sunkiosios krašto puolėjos, bet, manau, ir ta pati Monika Grigalauskytė galėtų šioje pozicijoje rungtyniauti. Europoje stebuklų irgi nėra. Pavyzdžiui, Baltarusija susiduria su ta pačia problema – trūksta žaidėjų, krepšinkės vyresnio amžiaus; Serbijos rinktinėje įvyko kartų kaita, bet žaidėjų trūkumas didelis. Ne veltui daugelis komandų kviečia amerikietes. Lietuva, manau, to nepadarys ir tai nebūtų išeitis – tai duotų tik trumpalaikį efektą. Iš jaunimo gretų po vieną kitą pajėgią žaidėją atsiras ir rinktinė tokiame lygy, kokiame yra dabar, tikrai išliks.