Šalmus paverčia meno kūriniais

Visame pasaulyje ledo ritulio vartininkai išsiskiria spalvingais šalmais, išmargintais įvairiausiais piešiniais. Ypač tai mėgsta stipriausios pasaulio lygos NHL vartų sargai. Ne mažiau akį traukia ir garsių lenktynininkų galvos apsaugos – kartais vien pamačius šalmą galima pasakyti, kieno galvą jis saugo.

Įspūdingai atrodantys šalmai sudomino ir vieną grupės „G&G Sindikatas“ lyderių Gabrielių Liaudanską-Svarą. „Kadangi pats žaidžiu ledo ritulį ir piešiu, pro akis nepraslydo vartininkų pomėgis puošti šalmus. Pagalvojau: kodėl nepabandžius?“ – kilusią idėją prisimena Vilniaus ledo ritulio komandos „Hockey Punks“ kapitonas Svaras.

Puošia Vyčiu
Pirmasis G. Liaudansko išmargintas šalmas buvo skirtas Lietuvos ledo ritulio rinktinės vartininkui Nerijui Dauksevičiui, kai praėjusiais metais Vilniuje vyko pasaulio ledo ritulio čempionato I diviziono B grupės varžybos. Vartininko šalmą atlikėjas patobulino nupiešdamas Vytį. Šiuo simboliu jis neseniai papuošė ir Lenkijos bei Lietuvos trasose pergales skinančio jaunojo kartingų lenktynininko Gusto Grinbergo šalmą.

„Kadangi pirmasis šalmas buvo skirtas rinktinės žaidėjui, ginančiam šalies garbę, Vytis savaime tapo tuo simboliu. Jį labai dažnai įpinu dėl dviejų priežasčių – žmonės patys to prašo ir apskritai Vytis – puikus simbolis, susijęs tiek su mūsų šalimi, tiek su kovojimu, nepasidavimu, veržimusi į priekį. Jis tinka visais sporto aspektais“, – mano Svaras.

G. Liaudanskas, su bendraminčiais įkūręs kolektyvą „Vyrai plačiais drabužiais“, yra papuošęs ir kitų sporto šakų atstovų šalmus. Pasak Gabrieliaus, jie dar tik žengia pirmuosius žingsnius šioje sferoje ir užsakymų nėra labai daug.

Lygiuojasi į geriausius
Svaras juokauja, kad piešimo, kaip ir visų kitų gyvenimo veiklų, jis mokosi savarankiškai, tad yra savamokslis. Pasak jo, marginant šalmus naudojamos įvairios ir sudėtingos technikos, o mokytis dar reikia daug.

„NHL vartininkų šalmai man atrodo kaip stebuklas. Pamažu atrandu naujų sluoksniavimo, išryškinimo, šešėlio ir kitokių paslapčių. Ir su kiekvienu šalmu tobulėju. Manau, kad ateis laikas, ir mes galėsime padažyti ne prasčiau“, – viliasi jis.

Piešinių idėjų muzikantas semiasi stebėdamas kitų menininkų darbus, piešinius, kompozicijas. Kai kurios idėjos gimsta galvoje, o jas išreikšti padeda internetas, knygos ar bendraminčiai.

Kūrėjas pasakoja, kad vienas šalmas piešiniu papuošiamas maždaug per tris savaites – viskas priklauso nuo kūrinio sudėtingumo. Jis taip pat sutinka, kad tai – nepigus malonumas.

„Nepigus ne tiek tiesiogine reikšme. Tam reikia labai daug laiko, bandymų, keitimų ir laukimo. Žmonės mėgsta vertę skaičiuoti pagal tai, kiek gali uždirbti pinigų per tam tikrą laiką. Jei lygintume taip, šis malonumas labai brangus. Ir pačios priemonės, lakavimas daug kainuoja. Bet geri dalykai juk niekada nebūna pigūs“, – šypsosi Svaras.

Dar vienas svarbus aspektas, atperkantis viską, – malonumas. Jei jo nebejaustų, atlikėjas tiesiog atsisakytų veiklos.



Kūryba – įvairiapusė
Dauguma Svaro piešinių atgula ant marškinėlių ar bluzonų. Pagrindinė jo kūrybos linija pinasi aplink jo gyvenimo kredo: „Visos kaukolės šypsosi“. Vyras su kompanija ir dekoruoja, tačiau tai tik pomėgis, į kurį jie žiūri kaip į meną. Dažniausiai menininkai pateikia idėją, o ja susidomi konkretūs užsakovai.

„Paprastai nevykdome tiesioginių užsakymų – priimame idėją, pateikiame ją savaip ir nupiešiame. Mes tai vertiname kaip meną, o ne amatą. Aišku, atsižvelgiame į užsakovą, jeigu jis prašo ko nors konkretaus. Bet jeigu mums tai nepriimtina moralės požiūriu, be abejo, nedarome“, – pasakoja atlikėjas.

Išskirtinis ir Svaro kiemas. Jis džiaugiasi, kad jo gyvenamųjų namų bendruomenė teigiamai žiūri į jo veiklą ir nesiskundžia. Gabrielius kieme jau išmargino transformatorinę ir pavertė ją vadinamuoju „bumboksu“ (angl. boombox – muzikos grotuvas). Kadangi kieme žaidžia daug vaikų, vandentiekio dangčius jis papuošė įvairiais animacinių filmų personažais, o ties įvažiavimu į kiemą su draugais nupiešė didelį ženklą, perspėjantį apie lakstančius mažylius.

„Kai išėjęs į gatvę apsidairau ir pamatau suskilinėjusį, pilką betoną, norisi sukurti tai, kas džiugintų“, – atvirai kalba Svaras.