Misija: darbas neskaičiuojant valandų

Olimpinėse žaidynėse ir festivaliuose visada dirba Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) misija. Ne išimtis ir Azerbaidžano sostinėje Baku vykusios pirmosios Europos žaidynės. Daug kam šis darbas gali pasirodyti labai romantiškas. Be abejo, dirbti Lietuvos misijos nariu tikrai įdomu, bet nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš šalies.

Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibrėžti, ką LTOK atstovai tris savaites veikė Europos žaidynėse, tai skambėtų taip: darė viską, kad mūsų sportininkams ir juos lydintiems treneriams nieko netrūktų nei dieną, nei naktį. Misijos užduotis – užtikrinti, kad žaidynėse dalyvaujantys atletai galvotų tik apie artėjančius startus ir galėtų pilnavertiškai pailsėti bei atsigauti po sunkių varžybų.

Azerbaidžane kartu su sportininkais gyveno ir dirbo penki misijos nariai.

Misijos vadovas Einius Petkus priimdavo visus svarbiausius sprendimus, skirstė užduotis kitiems misijos darbuotojams, sprendė netikėtai kilusias problemas. Misijos vadovo pavaduotojas Egidijus Balčiūnas rūpinosi baidarių ir kanojų irkluotojais bei dirbo už 300 km nuo Baku esančioje irklavimo bazėje Mingečevyre.

Misijos vadovo pavaduotoja Lina Vaisetaitė ir misijos vadovo asistentė Vita Balsytė rūpinosi sportininkų atvykimu ir išvykimu, atvykusius sportininkus apgyvendindavo, o po varžybų išlydėdavo, padėdavo rasti atsakymus į visus kilusius klausimus, sprendė buitines problemas.

Spaudos atašė Goda Smilingytė į Lietuvą siuntė naujienas apie mūsų sportininkų pasirodymus, teikė informaciją Lietuvos ir Azerbaidžano žiniasklaidai, kolegoms iš kitų užsienio šalių, prireikus pagelbėdavo Baku dirbantiems žurnalistams iš Lietuvos.

Darbas

Europos žaidynėse dirbusi misija veikė kaip tarpininkas tarp Baku Europos žaidynių organizacinio komiteto ir sportininkų. Visa organizatorių informacija sportininkus ir jų trenerius pasiekdavo per misijos darbuotojus, o jei kažko prireikdavo sportininkams, jie pirmiausia kreipdavosi į misijos vadovą ar jo pavaduotojus, kurie viską suderindavo su žaidynių organizatoriais.

Misijos darbuotojai rūpinosi ir kasdieniais buitiniais reikalais: ne tik pasitikdavo visus į Baku atvykusius sportininkus ir trenerius, o po varžybų juos išlydėdavo, bet ir padėdavo įsikurti (nuvesdavo į kambarius, įteikdavo raktus, aprodydavo kaimelį), rūpinosi, kad būtų operatyviai išspręsti buitiniai nesklandumai (neveikiantis kondicionierius, sugedusi spyna ar pan.) ir patenkinti visi poreikiai (jei pritrūkdavo ledo, reikėdavo automobilio kažkur skubiai nuvažiuoti ar tiesiog instrukcijų, kaip nukeliauti iki miesto centro).

Misija dirbo be poilsio dienų, o darbo diena neturėjo laiko ribų. Gelbėjo tai, kad pagrindinė sportininkų kaimelio valgykla veikė visą parą. Neretai misijos darbuotojai į ją užsukdavo pasistiprinti apie vidurnaktį.

Naktinėjimai

Nemažai sportininkų į Baku atskrido naktį, tad misijos nariai pagal grafiką pasiskirstydavo, kas vyksta jų pasitikti o kas miega. Kelis kartus dėl atidėtų skrydžių teko prabudėti pusę nakties. Jei vienu metu atvykdavo daugiau sportininkų, juos kartu su pavaduotoja ir asistente pasitikdavo ir misijos vadovas, o 7.30 val. ryto visi trys jau dalyvaudavo kasdien vykusiuose misijų vadovų susirinkimuose.

Kiekvieną rytą organizatoriai suteikdavo informaciją apie tos dienos varžybas, pranešdavo, jei keisdavosi kaimelyje teikiamų paslaugų tvarka, atkreipdavo dėmesį į saugumą ir atsakydavo į kilusius klausimus.



Stresas

Europos žaidynės Lietuvos rinktinei praėjo sklandžiai. Vienintelis nemažai streso sukėlęs dalykas – su bagažu neatskridęs lankininkės Dangerūtos Nosalienės lankas. Sportininkė skrido iš Milano per Romą, kurioje ir užstrigo jos bagažas. Iki varžybų dar buvo likusios kelios laisvos dienos, tad sportininkė treniravosi su atsarginiu lanku, bet jis nebuvo pritaikytas dalyvauti varžybose. Tokia padėtis kėlė didelį nerimą misijos nariams, o labiausiai, žinoma, išgyveno pati Dangerūta.

Misijos vadovo pavaduotoja Lina susisiekė su oro uosto tarnybomis, paaiškino, koks svarbus dingęs bagažas, ir, laimei, iki varžybų likus dienai lankas sėkmingai pasiekė Baku.

Savanoriai

Misijai talkino penki savanoriai – dvi merginos ir trys vaikinai. Keturi savanoriai azerbaidžaniečiai, viena mergina padirbėti Europos žaidynėse atvyko iš Ispanijos. Labiausiai savanoriai misijos nariams pagelbėdavo, kai reikėdavo bendrauti su nei rusiškai, nei angliškai nekalbančiais žmonėmis (dažniausiai tai būdavo aptarnaujantis personalas).

Atsakingiausia ir labiausiai savanoriams patikusi užduotis – varžybų metu padavinėti mūsų dviratininkams gėrimus. Paduoti gertuvę pro šalį greitai lekiančiam dviratininkui nėra paprasta, reikia mokėti tai daryti, todėl prieš varžybas treneris Marius Bernatonis savanoriams surengė tikrą gėrimų padavinėjimo treniruotę.

Gimtadieniai

Su Europos žaidynėmis sutapę gimtadieniai neliko nepastebėti. Jų paminėti visi rinkdavosi į misijos būstinę, o misijos vadovas sukaktuvininkams įteikdavo po simbolinę dovaną. Baku gimtadienius šventė imtynininkas Aleksandras Kazakevičius, kineziterapeutas Marius Matulionis, dviratininkė Daiva Tušlaitė ir mūsų fotografas Vytautas Dranginis.

Svečiai

Į Lietuvos misijos būstinę Europos žaidynių sportininkų kaimelyje užsuko ne vienas svečias. Čia lankėsi sportininkų kaimelio meras Elchinas Safarovas, Tarptautinės olimpinės akademijos direktorius Dionyssis Gangas, Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane Valdas Lastauskas ir trečiasis sekretorius Danielius Turskis, žaidynėse dirbęs plaukimo teisėjas olimpietis Saulius Binevičius.

Svečiai domėjosi, kaip čia verda gyvenimas, kaip prieš varžybas ir po jų jaučiasi sportininkai, kaip sekasi Lietuvos delegacijai. Atvykusieji pabendraudavo su misijos darbuotojais, apsikeisdavo simbolinėmis dovanomis.

L I E T U V A!

Dar viena svarbi misijos narių užduotis – per varžybas palaikyti Lietuvos sportininkus. Daug sirgalių iš Lietuvos Baku nebuvo, todėl atsiradus galimybei misijos nariai su trispalvėmis lėkdavo į arenas. Nors palaikymo grupė buvo nedidelė, sportininkai girdėjo skanduotes ir jautė paramą – ne vienas jų po varžybų užsuko į būstinę padėkoti.

Finišas

Žaidynėms priartėjus prie pabaigos entuziazmą pakeitė namų ilgesys. Darbas Baku suteikė daug gerų emocijų, ypač džiugino septyni mūsų sportininkų iškovoti medaliai. Vis dėlto nuolatinis bėgimas, miego ir poilsio trūkumas darė savo – po trijų savaičių maratono 35 laipsnių karštyje norėjosi grįžti į vėsesnę realybę Lietuvoje ir gerai išsimiegoti.

Po kiekvieno finišo prasideda pasiruošimas naujam startui. Galima sakyti, kad LTOK komanda jau Baku ėmė rengtis Europos jaunimo olimpiniam festivaliui Tbilisyje.