Tikslas - pergalės sporte ir moksle

Prieš kelias savaites Lietuvos kurčiųjų vyrų rinktinė, treniruojama Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) dėstytojo Algimanto Šato, tapo pasaulio čempione, planetos pirmenybėse Taivane iškovojo auksą.

Lukas Laurinaitis, vienas jauniausių komandos žaidėjų, teigia, kad po pergalės praėjus net kelioms savaitėms vis dar tebesijaučia labai laimingas. „Tai buvo mano svajonė, kuri išsipildė. Pergalės skonis išties saldus, iškovoti medaliai yra išlieto prakaito, gautų traumų ir ilgų treniruočių rezultatas. Rinktinės žaidėjų vienybė, trenerio Algimanto Šato profesionalumas, motyvacija siekti ir kovoti iki pabaigos paskutinėmis sekundėmis lėmė pergalę finale prieš Ameriką. Euforiją pajutome iš karto, riedėjo džiaugsmo ašaros, o širdis, atrodė, išlips iš krūtinės. Tai atsiminsiu dar ilgai“, – jausmais po pergalės dalijasi lengvasis krašto puolėjas L. Laurinaitis.

 

 

L. Laurinaitis krepšiniu domisi nuo mažens, kartu su tėčiu ir seneliu mėgdavo stebėti krepšinio varžybas per televiziją ar tiesiog krepšinio aikštėje. Didžiausią įspūdį jam darė krepšininkas Ramūnas Šiškauskas, kuris taip pat yra lengvasis krašto puolėjas.

„Garsūs šalies krepšininkai man buvo lyderiais, kurių pavyzdžiu norėjau sekti būdamas vaiku, todėl vis daugiau savo laisvalaikio kartu su draugais praleisdavau su kamuoliu krepšinio aikštėje. Vėliau nebeužteko mėgėjiško sporto, vis labiau norėjosi savo ateitį susieti su krepšiniu, atsirado didelis noras ir tikslas – būti krepšininku. Man sportinius pagrindus sudėjo Vilniaus kurčiųjų krepšinio klubo „Gestas“ treneris, kapitonas ir kiti komandos žaidėjai“, – pasakoja pasaulio čempionas.

 

Aktyviai sportuoti L. Laurinaitis pradėjo nuo 8 metų. „Mėgėjiškas sportas tapo ne tik laisvalaikio praleidimu, bet savirealizacija ir gyvenimo būdu, atsvara mano fizinei negaliai – neprigirdėjimui. Paauglystėje norėjau treniruotis Alytaus sporto ir rekreacijos centro komandoje su girdinčiaisiais krepšininkais, tačiau po keleto treniruočių treneris manęs atsisakė, išvijo, nes jam kurčiųjų komandoje nereikėjo. Tuomet krepšinį teko žaisti kieme su draugais, kaimynais, o tinkamai fiziškai pasirengti padėjo lengvosios atletikos treneris Vytautas Šmidtas. Begalinis noras vertė ieškoti kitos aplinkos, komandos, kurioje galėčiau mokytis žaisti krepšinį. Nuo 18 metų pradėjau lankyti treniruotes Alytaus krepšinio klube „Dzūkija“ ir žaisti Vilniaus kurčiųjų krepšinio klube „Gestas“. Čia prasidėjo rimtos įtemptos treniruotės, varžybos, atsirado galimybė patekti į vyrų rinktinę. Taip pat krepšinį žaidžiau ir Kauno kurčiųjų krepšinio klube „Tyla“, buvau Lietuvos kurčiųjų jaunimo krepšinio rinktinės kapitonas“, – pasakoja Alytuje užaugęs L. Laurinaitis.

 

 

Vaikinas sako, jog jo sportinė karjera dar tik prasideda. „Kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinėje esu tik pirmus metus, taigi turiu dar ko siekti: būti naudingiausiu žaidėju, patekti į pasaulio geriausių kurčiųjų krepšininkų penketuką – kiti sportinės karjeros žingsniai. Artėja Europos krepšinio čempionatas, olimpinės žaidynės, reikia pradėti ruoštis jau dabar, nes pergalė – gausiai išlieto prakaito salėje rezultatas“, – teigia jis.

 

Krepšininkas taip pat siekia ir aukštojo mokslo diplomo: LEU Sporto ir sveikatos fakultete studijuoja kūno kultūros ir sveikatos ugdymo specialybę. „Šias studijas pasirinkau todėl, nes nuo vaikystės žavėjausi stipriu, raumeningu, ištvermingu ir valingu žmogumi – sportininku. Garsūs šalies krepšininkai mano gyvenime buvo lyderiais. Džiaugiausi kartu su jais, kai laimėdavo, ir liūdėjau, kai fortūna nuo jų nusisukdavo. Stebėdamas krepšinio varžybas atidžiai sekdavau žaidimo  kombinacijas, stebėdavau ir trenerių, teisėjų atliekamas pareigas. Ugdyti komandą, tinkamai jai vadovauti ir vesti į pergalę gali tik ištvermingas, psichologiškai stiprus ir pedagoginės patirties turintis žmogus – šie dalykai ir paskatino rinktis būtent tokią specialybę. Baigęs du kursus, džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nes LEU dirba puikūs dėstytojai, kryptingai ugdantys profesionalus. Čia juk dirba ir mūsų rinktinės Treneris iš didžiosios raidės Alg imantas Šatas, kuris yra puikus pavyzdys, manau, ne vienam“, – pasakoja L. Laurinaitis.

 

Įgijęs bakalauro laipsnį, studentas mokytis toliau planuoja ir magistrantūroje. „Ateityje planuoju dirbti pedagoginį darbą: mokyti, ugdyti, žmones skatinti būti sportiškai aktyvius, sveikus ir visada tikėti savo galimybėmis, nes jos – neribotos, tereikia valios, ryžto ir pastangų“, – tvirtina bakalaurantas.

 

 

Paklaustas apie gyvenimo tikslus, L. Laurinaitis sako, jog pirmi du – tapti krepšininku ir pasaulio čempionu – jau įgyvendinti. Be tikslų, susijusių su jo sportine karjera, vaikinas turi minčių įkurti kurčiųjų sporto klubą Alytaus apskrityje. „Šiuo metu bendrauju su kurčiaisiais iš visos Lietuvos, renku  informaciją apie tokių klubų poreikį, sąlygas kurtiesiems sportuoti ir treniruotis“, – kalba studentas ir teigia, jog baigęs bakalauro studijas ne tik tęs mokslus magistrantūroje, tobulins savo teorines ir praktines žinias, kurias galėtų pritaikyti savo sportinėje veikloje, bet ir bandys realizuoti šias mintis.

 

L. Laurinaitis vertina visus gyvenime sutiktus žmones, net tuos, kurie galbūt iš jo, „kitokio“, neprigirdinčio, pasišaipė. „Būdami skirtingi, galime lyginti save su kitais, siekti to, ko patys neturime. Tačiau visada – imdami ar duodami – turime išlikti orūs, reiklūs sau, gerbti aplinkinius, jų teises, vertybes ir gyvenimo būdą. Gyvenimas – pamoka, kurioje lektoriais tampa kiekvienas sutiktas žmogus, todėl džiaugiuosi ir dėkoju Dievui už suteiktą galimybę būti ten, kur esu!“, – sako krepšininkas.

 

Vaikinas tvirtina, kad žmonės tampa tolerantiškesni asmenims su negalia. „Žinoma, ir nuo paties žmogaus daug priklauso. Jei eisi, ieškosi – surasi! Vertinkime kitą, saugokime ir padėkime tiems, kuriems galime padėti! Aš niekada nenuleidau rankų, jei nepavykdavo iš pirmo karto, bandydavau dar kelis kartus iš eilės, todėl galbūt šiandien ir esu ten, kur esu, nes žinau, kad galiu, neriboju savo galimybių dėl savo negalios!“, – sako pasaulio čempiono titulą su Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktine iškovojęs L. Laurinaitis.