Didžiausias gyvenimo nuotykis

Olimpietis Rokas Milevičius tapo pirmuoju lietuviu, kuris ne tik dalyvavo, bet ir su olandų „Team Brunel“ komanda prestižinėse „Volvo Ocean Race“ varžybose aplink pasaulį užėmė antrąją vietą. 

Kas trejus metus rengiamos varžybos vadinamos „jūrų Dakaro raliu“. 2014–2015 m. „Volvo Ocean Race“, startavusi Ispanijos uoste Alikantėje, birželio 22 d. finišavo Geteborge (Švedija). Septynios komandos varžėsi vienodomis 19,80 m ilgio jachtomis. Per 9 mėn. buriuotojai įveikė 38 739 jūrmyles, arba 71 745 kilometrus. 9 etapai ir 11 uostų vienuolikoje valstybių su papildomu sustojimu Hagoje. 

Įgulą sudarė aštuoni buriuotojai ir vienas žiniasklaidos atstovas, kuris neturėjo teisės padėti. Kad galėtų dažniau pasimatyti su mylimuoju, „Team Brune“ kranto komandos nare buvo tapusi Roko draugė Erika. 

Vėjas, šaltis, bangos, nuovargis, miego stoka, ankšta erdvė – tokie buvo nuolatiniai buriuotojų palydovai 9 mėnesius. Nepaisant to, 28 metų R. Milevičius sako, kad viso to jau pasiilgo: „Trūksta laivo, komandos, draugų, visos tos atmosferos. Jau viso to pasiilgau – jaučiu duobę.“ 

Po 9 mėnesių jūroje jau išmokote vaikščioti krante? Žemė nesiūbuoja? 

Raumenys visiškai nesiatrofavo, bet kadangi sportuoju, jaučiu, kad jie sumenko. Dar reikia atsigauti. O žemė man niekada nesiūbuoja. Pirmą ir vienintelį kartą žemė siūbavo „Ambersail“ laikais, kai perplaukęs visą Ramųjį vandenyną išlipau ir nuėjau į dušą. Kai pradėjo ant manęs kristi vanduo, atsimušiau į sieną – nesupratau, kas darosi. Bet daugiau nieko panašaus nesu patyręs. 
 

Varžybose buvo etapų, kai tekdavo miegoti po 2–3 valandas. Kiek dabar miegate? 

Organizmas prarado ritmą. Būna, kad pamiegu 2–3 valandas ir keliuosi, nežinau, ką daryti. Einu pabėgioti, pasportuoti. Tada grįžtu ir vėl užmiegu. Bet būna, kad naktimis iš viso neužmiegu, kitą kartą miegu ir po 11 valandų ar daugiau. Šiomis dienomis neturiu didelių įsipareigojimų, tad galiu sau leisti tokią pramogą. Bet po truputį stengiuosi grįžti į normalų gyvenimo ritmą. 
 

Visą laiką turbūt labiausiai trūko artimųjų ir draugų, kurių nemačiau metus, o kai kurių ir dvejus. Bet, kiek įmanoma, palaikiau ryšį, artimiausi žmonės turėjo galimybę atvykti ir pasimatyti, kartais turėdavau galimybę grįžti namo. 
 

Pirmiausia tokio dalyko kaip dušas nebuvo. Kai lydavo arba labai reikėdavo, galėdavau nusiprausti sūriu vandeniu, o paskui dar persipilti gėlu. Bet tai antraeilis viso komforto reikalas. Būdavau taip pavargęs, kad tokių dalykų nelabai reikėdavo ir jie beveik nerūpėdavo. Higiena pasirūpindavome išlipę į krantą arba laive naudojome drėgnąsias kūdikių servetėles, kuriomis apsivalydavome ir apsiprausdavove.
 

Vachtų sistema keičiama. Vienu metu ant denio dirbo keturi žmonės. Bet kai vykdavo koks nors manevras, visi, net ir tie, kurie ilsėjosi, dirbo. Būdavo tokių etapų, kai parą nieko nevyksta, tiesiog plauki tiesiai, tada laivui valdyti užtekdavo ir keturių žmonių. Teoriškai būtų taip: keturias valandas dirbi, keturias valandas ilsiesi, bet iš tų keturių poilsio valandų dvi valandas budi. Tai reiškia, kad, esant menkiausiam pasikeitimui, iš karto leki lauk. Idealiomis sąlygomis gali sau leisti pamiegoti, bet vis tiek dažniausiai išlieki budrus. Dar dvi valandas išnaudoji nuėjęs į apačią persirengti, pavalgyti, šiek tiek apsiprausti – taip viena valanda ir prabėga. Kitą valanda dirbi su navigatoriais ir pan. Tad tikrojo poilsio likdavo 2–2,5 valandos. Viena vachta per parą turi tris tokius poilsio etapus. Buvo, kad galėjome ilsėtis ir devynias valandas, bet kartais – nė vienos. Priklausė nuo to, kiek prireikia manevrų. 

Tris kartus per dieną valgydavome šiltuosius patiekalus – pusryčius, pietus ir vakarienę. Taip pat buvo sportinių batonėlių prikrauta dėžė, vadinamasis „Snack bar“, kur bet kada gali ateiti ir pasiimti, kas tau priklauso. 

Oficialus tualetas yra jachtos viduje, bet jis nelabai patogus ir malonus, nes ten yra viena bendra erdvė. Šiokia tokia pertvara yra, bet vis tiek nemalonu: žmonės valgo, o tu už pusės metro atlieki savo reikalus. Kitas tualetas tiems, kurie nemokėjo, iš pradžių buvo labai didelis iššūkis, nes viską susitvarkyti reikėjo pritūpus ant laivo galo. Iš pradžių daug kam tai atrodė neįmanoma ir sudėtinga. Man to mokytis neteko – jau nuo „Ambersail“ ir kitų jachtų laikų buvau įvaldęs šią techniką. Kitiems to reikėjo pasimokyti – svarbiausia perlipti per save. Bet kai išmoksti, pajunti visą vandenyno ir vandens grožį. Tai tikrai smagi vieta, turbūt geriausias tualetas visame pasaulyje. Nežinau, kodėl apie tai tiek daug šneku...
 

Taip, aš nė karto nebuvau kirtęs ekvatoriaus, tad man tai buvo pirmas kartas. Mane pakrikštijo, dabar esu savas. 
 

Tai buvo ne vienintelis kartas. Plaukiant visada yra rizika ką nors numušti. Matėme daug banginių, delfinų pilna visur – tarsi balandžių mieste. Bet, kad ir kiek kartų juos matytum, jie visada sukelia šypseną, džiugina ir negali atitraukti nuo jų akių. Didžiausias pavojus – susidurti su miegančiomis ar snaudžiančiomis žuvimis, kurios gali sugadinti inventorių ir padaryti didelę įtaką rezultatams. Mes porą kartų buvome susidūrę, vienas kartas buvo labai rimtas – žuvis įstrigo ir mes turėjome stabdyti laivą, bandydami ją nukrapštyti. Be to, tai buvo naktis ir gana sudėtingos sąlygos. Kai užstringa žuvis, laivas tampa nevaldomas. Dėl to gali kilti daugiau bėdų, tad viską spręsti reikia itin greitai. Mums viskas susiklostė sėkmingai, žuvis nieko nesulaužė, pavyko ją laiku nuimti. Tai buvo gana didelė žuvis – kokia, negaliu pasakyti. Vieni tvirtino, kad tai buvo ryklys. 
 

Mums neteko, bet merginų komanda tikrai buvo numušusi ryklį. Ryklių yra, bet jų nematai, o jeigu pamatai, jie dingsta arba puola. Rykliai paviršiuje pasirodo esant silpnam vėjui, ten mes neplaukėme. Arčiausiai susidurti su rykliais teko Keiptaune: vykome į ekskursiją ir nardėme su rykliais, galėjome juos paliesti, žiūrėjome, kaip jie atakuoja ir ėda. Buvo labai įspūdinga kelionė. 
 

Horno ragą, vadinamą buriuotojų Everestu, apiplaukėte jau trečią kartą. Kaip jus sutikdavo vandenynas – ar jis visą laiką buvo skirtingas? 

Visus kartus Horną apiplaukiau gana ramiai. Pats tas kritinis momentas. Viskas buvo kontroliuojama ir nelabai įspūdinga. Bet Hornas – tai tarsi ledkalnio viršūnė, nes viskas vyksta Ramiajame vandenyne. Svarbiausia ne apiplaukti Horną, o perplaukti Ramųjį vandenyną ir pabaigoje suvalgyti vyšnią – apiplaukti Horną. Ramusis vandenynas mums buvo neramusis, nes dėl vienų didžiausių audrų net teko atidėti startą. Iš esmės šokome tam ciklonui ant nugaros ir su juo plaukėme per Ramųjį vandenyną. O pats sunkumas laukė už Horno – atrodė, apiplaukėme kyšulį, vandenys šiltėja, orai gerėja – kelionė į Braziliją. Bet dar 3–4 dienas tęsėsi labai sudėtingos sąlygos – sudėtingesnės negu buvo prieš tai. Etapas buvo itin sunkus ir sudėtingas. 


 

Visos šios tradicijos labai senos, bet yra jų. Viskas priklauso nuo laivo ir kapitono, kiek jis tuo tiki. Mes visi buvome sportininkai profesionalai, į visus tuos gandus ir prietarus nelabai kreipėme dėmesio. Bet, pavyzdžiui, Gerdui-Janui Poortmanui Horno ragas labai daug reiškė, nes tai buvo trečias kartas, kai jis bandė tai padaryti, prieš tai du buvo nesėkmingi. Jis labai didžiuojasi, kad apiplaukė Horną. Jam tai buvo didelis laimėjimas. 
 

Grėsmė gyvybei egzistuoja visą laiką. Klausimas, kiek leidi sau apie tai galvoti. Buriavimas – toks sportas, juo užsiimdamas žinai, kad tai yra neatsiejama ir grėsmė visą laiką šalia. Plauki tokiomis vietomis, kur bet kas gali atsitikti, – mes tam treniravomės, ruošėmės.
 

Kokio dydžio bangų teko pajusti? 

Pačios didžiausios bangos buvo Ramiajame vandenyne. Jos buvo nepavojingos, švelnios. Kaip geri kalnai, gal 15 metrų aukščio, bet kadangi jos buvo labai ilgos ir plačios, visos jų didybės iš arti nesimatė. Tai tarsi mašina užkilti į kalnelį, kurio nepajunti. Supranti, kokio dydžio tos bangos ir koks mažas tu esi, kai pažvelgi į viską iš tolo, į perspektyvą. Didžiausią įspūdį padarė už Horno sutiktos senos audros bangos. Jos ateina iš priešingos pusės ir dažniausiai yra labai nevienodos. Tokios senos bangos labai pavojingos, vanduo šokinėja ir gali sulaužyti laivą. Šios bangos yra įspūdingiausios ir pavojingiausios. 
 

Mes turime nemažai saugumo pavadėlių, kuriais prisirišame ten eidami. Kiekvienas sportininkas laive turėjo tam tikrą savo poziciją, kurioje turėjo dirbti, specializavosi tam tikroje srityje. Tai buvo viena iš mano pozicijų, nes mano ir fiziniai duomenys, ir patirtis buvo tinkami tam darbui. Tai viena pavojingiausių laivo vietų. Kai ten eini, visi saugo, vairininkas tuo metu atsargiau vairuoja, kad nieko neatsitiktų, nes viena bloga banga, ir manęs, nors ir prisirišusio, turbūt nebebūtų. 
 

Labai nedaug. Mūsų komanda buvo atrinkta atsižvelgiant į tai, kad nieko panašaus nebūtų. Lyginant su kitomis komandomis, sakyčiau, piktumų beveik nebuvo. Per visas varžybas gal buvo kilę kokie trys maži konfliktai, bet viską išsiaiškinome ir sprendėme vietoje.

Visiškai atsipūsti buvo galima tik apačioje, kai ateidavo laikas ilsėtis. Ant denio turi būti visiškai susikaupęs. Pasitaikė keletas dienų, kai pūtė silpni vėjai ir nieko negalėjome padaryti. Laivui vairuoti užteko dviejų žmonių. Tada galėjome keletą valandų pasnausti, kad laivas būtų kuo mažiau judinamas ir dirginamas. 
 

Tai buvo ir gyvenimiška mokykla, ir nežmoniška patirtis, ką jau kalbėti apie buriavimo pamokas. Buriavau su pačiais geriausias pasaulio buriuotojais – elitu – kaip lygus.
 

Sakyčiau, taip. 
 

Žinoma. Pirmiausia tai buvo vienas iš atrankos kriterijų. Tai parodė ir mano užsispyrimą, ryžtą siekti savo tikslų. Be to, varžybos savo taisyklėmis buvo labai panašios į olimpines žaidynes, kur mes varžėmės vienodais laivais ir t. t. Tai tikrai gera patirtis.
 

Olimpinės žaidynės, „Volvo Ocean Race“... Kas dabar? 

Dabar atostogos Lietuvoje, pabūsiu su šeima, artimaisiais. Vėliau bręsta keletas projektų, susijusių su buriavimu. Pažiūrėsime.