Utenoje ne tik žais, bet ir studijuos

Lietuvos moterų krepšinio lygos (LMKL) čempionė „Utenos“ komanda pasipildė pirmąja naujoke, kuria tapo 25 metų 192 cm ūgio Ieva Šimkutė.

 

Keturis LMKL aukso medalius savo kolekcijoje turinti vidurio puolėja persikėlė iš Vilniaus „Kibirkšties-VIČI“ gretų, kur rungtyniavo pastaruosius dvejus metus.

 

Oficialiai „Utenos“ klubo interneto svetainei I.Šimkutė atviravo apie savo gyvenimo tikslus, idealus, svajones ir būsimą sezoną.

 

Šiemet visi ženklai rodė į Uteną – dieną prieš pasirašydama sutartį įstojau į kineziterapiją Utenoje, o „Utenos“ klubas pasiūlė geras sąlygas. Malonu prisijungti prie čempionių ir toliau siekti tų pačių tikslų.

 

Kaip ir apie kiekvieną buvusią komandą, taip ir apie „Kibirkštį“ išliks geri prisiminimai. Tai buvo gera patirtis, gera mokykla, smagus kolektyvas, geras trenerių štabas, perdavęs daug patirties, kurią tikiuosi panaudoti šiemet aikštelėje. Visada jiems liksiu dėkingą ir bus malonu susitikti kitoje aikštelės pusėje.

 

Esame kartu dirbę praeityje, kai buvau moksleivė ir atstovavau TEO komandai. Darbavomės dar tuomet, kai buvo statomi krepšinio pamatai, tad tikiuosi, jog ir šiais metais pavyks kartu gerai dirbti.

 

„Utenos“ sudėtis man gerai pažįstama, nes su kai kuriomis žaidėjomis rungtyniavau „Kibirkštyje“ ir studentų lygoje, kai gynėme MRU garbę. O ko nepažįstu, bus daug laiko susipažinti (Šypsosi).

 

Asmeniniai tikslai kasmet yra vis aukštesni. Pailsėjusi ir išanalizavusi savo pasirodymą praėjusiame sezone, sieksiu ištaisyti visas klaidas, pagerinti žaidimą ir nenuvilti trenerių bei klubo į mane dedamų vilčių.

 

Šią vasarą labai keičiasi visos LMKL komandos, todėl rudenį kova užvirs iš naujo. Sunku kažką prognozuoti, bet tiksliai žinau, kad „Utena“ padarys viską, ką gali ir dar daugiau, kad šio titulo neprarastų.

 

Visose gyvenimo situacijose esu karinga, ambicinga, labai nemėgstu pasiduoti, tačiau niekada nepamirštu, jog esu moteris (Šypsosi).

 

Tai yra didžiulė meilė krepšiniui, peraugusi į darbą.

 

Būdama 15-metė atvykau į Lietuvos olimpinį sporto centrą ir ten užsibrėžiau tikslą su krepšiniu pamatyti pasaulį bei atstovauti Lietuvos moterų rinktinei. Pasaulį apkeliavau, užsienyje žaidžiau, belieka galutinai išpildyti svajonę.

 

Didžiausias mano autoritetas yra mano tėvai. Jie visada buvo man stiprus užnugaris, palaikė visuose mano sprendimuose, leido klysti ir pačiai atsistoti. Tik jų dėka šiandien esu kas esu ir jaučiuosi laiminga turėdama į ką lygiuotis.

 

Labiausiai norėčiau surinkti visas moksleivių lygos komandos drauges prie vieno vakarienės stalo, tačiau šiuo metu tai padaryti yra beveik neįmanoma, kadangi visos išvykusios ir atstovaujama skirtingų šalių klubams (Šypsosi).