"Svarbioms permainoms reikia laiko"

2015 m. liepos 16 d. suėjo lygiai metai, kai Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vairą rankose laiko Edis Urbanavičius. Ir iki tol jis visą gyvenimą žengė koja kojon su sportu – daug metų pats žaidė rankinį, buvo šios sporto šakos treneris, vadovavo Lietuvos rankinio lygai ir Lietuvos rankinio federacijai, tad puikiai išmano sporto specifiką.
 

Prieš metus duodamas interviu laikraščiui „Sportas“, E. Urbanavičius pabrėžė: „Atėjau ne politikuoti.“ Vis dėlto jam dažnai tenka susidurti su politikais, ypač siekiant svarbiausio tikslo – grąžinti valstybės finansavimą sportui.

Ar sunkūs pirmieji metai einant KKSD generalinio direktoriaus pareigas? Manėte, bus sunkiau ar kaip tik lengviau? – paklausėme 44 m. E. Urbanavičiaus.

Tikrai nemaniau, kad bus lengva. Panašiai ir tikėjausi, bet nemaniau, kad bus tiek daug veiklos ne darbo metu. Kadangi esu sporto žmogus, puikiai žinau, kaip svarbu, kai renginyje pasirodo šalies sporto vadovai. Todėl stengiausi aplankyti kuo daugiau įvairiausių renginių, nors dėl to teko paaukoti beveik visus savaitgalius.
 

Kasdienio režimo labai nepakeičiau, tiesa, jo nepavyksta laikytis taip nuosekliai, kaip buvau įpratęs, pavyzdžiui, kasdien valgyti tuo pačiu metu. Dabar tai daryti labai sunku, tačiau stengiuosi sportuoti, mankštintis. Vienintelis iš esmės pasikeitęs dalykas – laisvalaikio leidimas. Jo beveik nebėra. Taigi mano namiškiai šiek tiek nukenčia.
 

Tarkime, išvyka į Europos žaidynes Baku nebuvo labai įtemptas darbas. Nors teko dalyvauti oficialiuose susitikimuose, posėdžiuose, stengiausi aplankyti kuo daugiau varžybų ir palaikyti Lietuvos sportininkus, beje, jie labai tuo džiaugėsi.
 

Per tiek laiko pavyko pažinti žmones, pamačiau ir KKSD, ir jam priklausančių įstaigų kolektyvų pliusus bei minusus. Yra keistinų dalykų. Drastiškų reformų nesiėmiau. Ne todėl, kad nesiryžtu ar nežinau, kaip tai daryti. Tiesiog norėjosi duoti laiko ir sau, ir kolektyvui atsiskleisti. Uždaviau tam tikrą veiklos toną, todėl žmonėms reikėjo laiko prisitaikyti. Tokie procesai trunka nuo metų iki pusantrų. Tad dabar jau po truputį pradėsime reformuotis. Tikrai stiprinsime personalo valdymą, keisime kai kurias pareigybes.
 

Pagrindinis klausimas, susijęs su didesne valdymo ir struktūros reforma, yra dėl statistikos rinkimo ir apdorojimo. Bandome tai spręsti per savo įstaigą – Lietuvos sporto informacijos centrą. Jau įsitikinau, kad šią funkciją turės atlikti pats departamentas, nes oficialia statistika gali būti pripažinta tik apdorota departamento. Gal ir Lietuvos sporto informacijos centras galėtų apdoroti, o mes ją pateiktume. Bet tada informacija eitų per kelias pozicijas, gali kilti bendradarbiavimo sunkumų. Tad iki rudens turėtume priimti sprendimą. Manęs netenkina ir tai, kad tokias įstaigas išlaikome iš sporto lėšų, t. y. Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo. Nėra gerai, kad valstybės institucija sporto lėšas naudoja savo įstaigoms išlaikyti.

Džiugu, kad dar pernai Vyriausybės posėdyje man, kaip departamento vadovui, buvo suteikta teisė be Vyriausybės pritarimo keisti struktūrą. Tai pasitikėjimo ženklas.

Nepavyko. Pradėjęs eiti šias pareigas sakiau, kad bet kokiai didesnei reformai šiame segmente reikia penkerių ar šešerių metų. Jei tiek galėčiau padirbėti, tada pasakyčiau, pavyko ar ne. Tiek laiko tikrai pakaktų.
 

Pirmieji metai buvo geri tuo, kad atlikome labai daug paruošiamosios veiklos esminiams darbams. Užmegzti ryšiai su visa sporto visuomene įvairiais lygiais – nuo federacijų iki savivaldybių. Tiesa, nepavyko toks, atrodytų, paprastas dalykas kaip susitikimas su Lietuvos savivaldybių asociacijos valdyba. Tikiuosi, kad pavyks, nes rinkimai jau praėjo. Labai svarbu pasikalbėti ir sutarti dėl bendros sporto politikos.

Nepriimtas ir nė vienas naujas su sportu susijęs įstatymas. Nei sporto, kuris net nepateiktas Seimui, nei fondo.

Kol kas nepavyko pasiekti, kad lėšos dideliam sportiniam meistriškumui būtų skirtos iš šalies biudžeto, o ne iš Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo, įsteigto visai kitoms reikmėms. Bet rankų nenuleidžiu. Sporto finansavimo srityje dabar tokia situacija, kad visi tarsi ir žino, jog daroma blogai, bet vis tiek daroma. Lotyniškai sakoma: „Errare humanum est“ (liet. klysti žmogiška). Tačiau yra ir kitas labai geras posakis: „Insipientis in errore perseverare“ (liet. klaidos laikytis kvaila). Mes žinome, kad darome negerai, bet vis tiek darome. Ir nieko nekeičiame. Man tai labai nepatinka. Taip ir sakiau Vyriausybėje. Visi žino problemą, yra pasiūlymų, kaip tai keisti. Bet sprendimas jau priklauso ne nuo manęs.

Tai svarbiausias klausimas. Jo neišsprendus neįmanoma priartėti prie esminės sporto reformos. Pavyzdžiui, prie Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) funkcijų peržiūros. Nesutvarkę finansavimo, gyventume tik kosmetiniais pakeitimais.
 

Dėl permainų LOSC reikia ir platesnės diskusijos. Pačiame LOSC ne kartą esame kalbėję su vadovais, darbuotojais. Informaciją kaupiame ir analizuojame. Pokyčiai būtini, jų tikimės po 2016 m. olimpinių žaidynių.
 

Beje, dabar LOSC vykdome nedidelę reformą, susijusią su struktūriniais dalykais. Tačiau mane nustebino, koks dėl to kilo sujudimas. Atrodytų, smulkmena. Nutarėme sisteminti LOSC valdomą turtą. Paaiškėjo, kad vienintelis padalinys, nutolęs nuo centro, yra Trakų irklavimo bazė. O juk už visą LOSC infrastruktūrą turėtų būti atsakingas LOSC infrastruktūros valdymo skyrius. Be to, bazėje yra keletas pedagoginių etatų, tačiau LOSC ten nevykdo ugdymo veiklos ir neketina. Tuo turi užsiimti sporto šakų federacijos. Todėl permainos Trakuose neišvengiamos.

Beje, pasiūlymą dėl reformų Trakuose mums pateikė LOSC vadovai. Mes kalbėjome, kad reikia permainų. Tai buvo matyti išnagrinėjus situaciją. Gavome nemažai skundų dėl bazės veiklos ir iš Lietuvos irklavimo federacijos. Todėl LOSC buvo įpareigotas rasti sprendimus ir pateikti pasiūlymų. Vienam jų pritarėme ir prasidėjo reforma, deja, pasipylė kaltinimai man.
 

Žinoma, aš pritariu permainoms, tad tvirtai ginsiu LOSC vadovybę, nes ji šiuo atžvilgiu viską daro teisingai.

Žinoma. Jų tikrai nemažai. Labai svarbus tarpinstitucinis susitarimas dėl bendradarbiavimo, kovojant su manipuliacijomis sporto varžybų rezultatais. Jis padeda veiksmingiau kovoti su nesąžiningais susitarimais, geriau pasirengti jų stebėsenai ir sustiprinti teisines galimybes nubausti kaltuosius.
 

Šį susitarimą ne tik pasirašėme, bet ir įgyvendiname. Buvau susitikęs su Lošimų priežiūros tarnybos direktoriumi Virginijumi Daukšiu, planuojami susitikimai su policijos, prokuratūros atstovais.

Priimtos labai reikalingos Tam tikrų dopingo medžiagų kontrolės įstatymo pataisos.

KKSD iniciatyva susikūrė Lietuvos sporto mokslo ekspertų taryba. Ji padeda spręsti svarbius klausimus ne tik departamentui, bet ir visam šalies sportui. Taryba gaus realių užduočių, padės spręsti daug klausimų, susijusių su ekspertinių nuomonių išsakymu. Šie specialistai gyvena sporto pasaulyje, tad žino problemas ir jų sprendimo būdus.
 

Sportininkai, treneriai, federacijų atstovai ne kartą sakė, kad puiki naujovė – susitikimai su jais KKSD, tiesioginis bendravimas. Tai labai naudinga ir mums. Būdavo įprasta pasitikti sportininką oro uoste, įteikti gėlę, o vėliau kartu su daugybe kitų apdovanoti medaliu. Manau, kur kas svarbiau asmeninis dėmesys ir bendravimas.

Pasikvietę sportininkus, trenerius, federacijų atstovus, iš karto išklausome tris nuomones, išgirstame viską iš pirmų lūpų. Iš sportininkų daug sužinome apie pačią sporto šaką, konkurentus, pasirengimą, apie jiems kylančias problemas, sporto šakos vietą pasaulyje ir Lietuvos vietą pasauliniame kontekste. Turėti tokią informaciją svarbu sprendžiant pirmenybinių sporto šakų, strategijos, finansavimo klausimus.

Pavyzdžiui, neseniai susitikome su sumo atstovais. Tarp jų yra sambo, dziudo imtynininkų. Buvo labai įdomu sužinoti apie šios sporto šakos galimybes. O kalbėdamasis išgirdau ir apie kelerius metus besitęsiančią konfliktinę situaciją tarp dziudo ir sambo federacijų, kai neleidžiama jų atstovams dalyvauti kitų varžybose. Mes privalome susėsti prie bendro stalo ir pabandyti išspręsti šią problemą. Juk išsprendėme nesklandumus tarp Agnės Sereikaitės ir Lietuvos greitojo čiuožimo asociacijos.

Kita vertus, svarbu domėtis sportininkų laimėjimais, jų kasdienybe – mes esame institucija, kuriai tai įdomu, tai mūsų sritis.

Susitinkame ir su sporto federacijų vadovais, darbuotojais. Drauge sutarėme, kad tokie susitikimai bus tradiciniai. Aplankėme nemažai savivaldybių, kur taip pat kalbamės su treneriais, sporto įstaigų ir padalinių vadovais. Aptariame konkrečios savivaldybės aktualijas. Apvažiuosime daugumą šalies savivaldybių ir savo akimis pamatysime jų problemas, infrastruktūrą. 

Pernai KKSD iniciatyva Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui pasiūlyta rengti bendrus geriausių sportininkų rinkimus. Tai sėkmingai įgyvendinta, renginys tikrai buvo labai aukšto lygio. Jau žinoma ir kito data. Kartu dirbsime ir ateityje.

Mums labai svarbios sporto gimnazijos. Joms skiriame nemažai dėmesio ir lėšų, tam pritarė ir Finansų ministerija. Šiemet pinigų trūko, bandėme gelbėti iš savo asignavimų, nes turi vykti nenutrūkstamas procesas. Labai svarbu gimnazijose suformuoti kvalifikuotą trenerių komandą. Užtikrinti, kad į gimnazijas patektų geriausi kandidatai.
 

Į šiuos procesus įtrauktas ir LOSC, jis taip pat turi atsirinkti olimpinę pamainą. Šiemet labai sugriežtinome kriterijus žiemos sportui. Mūsų netenkina 50 ar 60 vieta pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse. Lietuvos valstybė neturėtų remti tokių sportininkų.

Stengiamės pakeisti savivaldybių požiūrį į statinių mastelį. Reikia paprastesnių, efektyvesnių objektų, kad būtų prieinami bendruomenei, ypač jaunimui, vaikams.
 

Yra minčių LOSC priklausančioje žemėje pastatyti daugiafunkcį, bet nebrangų sporto kompleksą, susieti su Ozo gimnazija. Tam reikia Vyriausybės pritarimo. Turėtume mažesnį Berlyno olimpinio centro ir gimnazijos modelį: mokymo įstaiga, gyvenamosios patalpos, maitinimas, visų šakų sporto kompleksas, net ir 25 m plaukimo baseinas. Kartu padėtume spręsti ir Vilniaus baseinų trūkumo klausimą. Ten persikeltų ir šiuolaikiškas medicinos centras. Tokį kompleksą galima pastatyti per metus. Jis kainuotų iki 3 mln. eurų, o jam išlaikyti reikėtų skirti mažiau nei 4 tūkst. eurų per metus. Tai galėtų būti bandomasis projektas. Vėliau galima būtų statyti panašius objektus ir prie mokyklų. Mažesnius, kuklesnius, tačiau visiškai atitinkančius pagrindinius poreikius. Apskaičiavome, kad jų vertė būtų iki 800 tūkst. eurų.
 

Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis iš Kanados parsivežė filmuotą medžiagą iš tokio tipo mokyklinio komplekso. Man pačiam Airijoje teko lankytis vieno koledžo sporto bazėje. Jos metinis išlaikymas – iki 3 tūkst. eurų.
 

Tarti „ne“ visada sunku. Stengiuosi to nedaryti, o pateikti alternatyvų pasiūlymą, kuris, mano supratimu, būtų tinkamesnis sprendžiant problemą, dėl kurios žmonės į mane kreipiasi. Ir man dažnai sako „ne“, tuomet paprašau pateikti argumentų, kurie įtikintų. Aš – už konstruktyvią diskusiją.