Kaip nulipdyti ateities teniso čempioną

„Čia yra visko - ir žaidimų, ir juodo darbo, ir nuotykių, ir nuobodulio. Aš nežinau kitos tokios sporto šakos, kaip tenisas, apimančios tiek įvairiausių dalykų. Ir jei nori joje pasiekti aukštumas,. negali išvengti to juodo darbo ir nuobodulio. Bet pergalės skonis ir paties žaidimo malonumas dažniausiai atperka patiriamus sunkumus. Tuo įsitikinau per keturias dešimtis tenise praleistų metų“, - teigia Vilniaus teniso akademijos treneris Rimvydas Mugevičius.

Pirmasis Ričardo Berankio treneris puikiai žino, kas laukia pasirinkusių žengti teniso profesionalo keliu. Jis tenisu užkrėtė ir savo sūnus Liną ir Luką. Vyresnysis Linas kartu su tėvu dirba treneriu Vilniaus teniso akademijoje, o Lukas jau ne pirmus metus siekia pergalių profesionalų varžybose ir yra Lietuvos rinktinės narys.

Pasak R.Mugevičiaus, jam nereikėjo labai stengtis norint sudominti savo atžalas žaidimu, kurį pats atrado būdamas dvylikos metų: „Dažnas vaikas nenori eiti į darželį. Maniškiams to nereikėjo daryti, jie galėjo būti su manimi kortuose. O ten: „Tėti, duok pabandyti, tėti, leisk pažaisti.“ Taip ir užsikrėtė. Aš tikrai nespaudžiau jų būti tenisininkais, nors šis žaidimas man labai patinka.“

Patyręs specialistas nebejoja - jei jaunas žaidėjas pasiryžta būti profesionalu, tenisas turi tapti jo gyvenimo būdu: „Tada jau svarbu nebesiblaškyti, jėgas skirti būtent šiam sportui, nešvaistyti jų be reikalo“. Tačiau, Lietuvos rinktinės kapitono nuomone, iš pradžių nereikia neskubinti įvykių. Iš pradžių tenisas turėtų būti aktyvus laisvalaikis. Ir tik po tam tikro laiko reikėtų nuspręsti, ar vaikui bandyti žengti profesionalo keliu, ar ir toliau žaisti savo malonumui.



O kada ateina ta apsisprendimo kryžkelė? „Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl negalima nubrėžti kažkokios ribos. Vilniaus teniso akademijoje yra ir aštuonmečių grupės, kuriose treniruotės vyksta dažniau, nei paprastai. Bet jas lankantys vaikai dažniausiai jau ne vienerius metus būna pažaidę tenisą. Neretai tėvai, atvedę vaikus į treniruotes, iškart regi juos čempionais.  Suprantu, norisi kuo greičiau pamatyti rezultatą. Bet reikia leisti vaikams pasižaisti, neskubėti jų spausti, neperlenkti lazdos“, - aiškino Lietuvos teniso rinktinės kapitonas.

Tiesa, R.Mugevičiaus teigimu, treneriui labai svarbu išlaviruoti tarp labai svarbių problemų - treniruočių stokos ir persitreniravimo. Kiekvieno tenisininko atveju ir ši riba - skirtinga.

Treneris neabejoja, kad ir tarp šį rudenį į Vilniaus teniso akademiją ateisiančių naujų auklėtinių bus tokių, kurie ateityje pasirinks profesionalo kelią. Vienų talentas gal išryškės jau per pirmuosius treniruočių metus, o kitiems gali prireikti ir daug daugiau laiko.

„Teniso akademijos pranašumas ir yra tas, kad čia gali pasirinkti geriausią variantą - treniruočių laiką, skaičių, trenerį. Ir tuo pačiu visą laiką būti taro savo bendraamžių, lygiaverčių treniruočių partnerių. Akademijoje viskas vyksta palaipsniui, o kiekvienoje jos sistemos pakopoje yra daug pasirinkimo galimybių. Čia nėra tos nesveikos kovos tarp trenerių viliojant talentingesnius ar labiau pasiturinčių tėvų vaikus, nežadama per trumpą laiką nulipdyti čempioną. Nes kai tai nepavyksta, tėvai metasi pas kitą trenerį ir viską tenka pradėti iš naujo. Taip pražūna nemažai talentų“, - pastebėjo R.Mugevičius.

Jis prisipažino ne kartą siūlęs per varžybas prie vaiko nerašyti konkretaus trenerio pavardės, nors neretai tas treneris buvo jis pats: „Mano nuomone, reikėtų rašyti teniso mokyklos, kurios auklėtinis yra tenisininkas, pavadinimą. Nes ir mūsų akademijoje, ir kitose panašiose teniso mokyklose prie žaidėjo ugdymo prisieda ne vienas treneris, kitų sričių specialistai - fizinio rengimo, kineziterapijos. Visų jų indėlis svarbus, visi jie prisideda prie galutinio rezultato.“