Rankinio federacija tebeieško prezidento

Lietuvos rankinio federacijos generaliniam sekretoriui Migliui Astrauskui ne vienerius metus teko dirbti užsienio šalių rankinio klubuose, kuriuose žmonės gyvena rankiniu, kaip Lietuva – krepšiniu. Savo patirtį M. Astrauskas nusprendė perteikti ir Lietuvos rankinio bendruomenei. Praėjusių metų birželį tapęs vienu iš rankinio federacijos vadovų, šiandien M. Astrauskas vardina ne tik svarbiausius nuveiktus darbus, bet ir ateities planus.
 

„Svarbiausias mano tikslas, kad rankinis taptų labiau žinomas ir geriau pastebimas. Šiuo klausimu metai išties buvo neblogi. Sustyguota komunikacija su žiniasklaida, rasti informaciniai partneriai, federacijoje priimtas žmogus, atsakingas už marketingą, dirba gerai. Atsiranda naujų rėmėjų. Žinoma, jų nėra tiek, kiek norėtųsi, tačiau situacija nėra bloga“, – apibendrina pašnekovas.

„Pirmas uždavinys atėjus dirbti buvo padaryti rankinį labiau matomu ir žinomu. Tą galima buvo padaryti tik bendradarbiaujant su žiniasklaidos partneriais, todėl džiaugiamės dabar jau turėdami partnerius – lyderius savo žiniasklaidos šakose. Tik turint tokius partnerius galime tikėtis rasti rėmėjų, kurių rankiniui labai trūksta. Tokioms paieškoms skiriamas gan didelis dėmesys, ypatingai – paraiškų fondams rašymui. Deja, retai sulaukiame teigiamų atsakymų iš valstybinių įmonių, nors siūlome neblogas pozicijas reklamai. Džiaugiamės, kad turime rėmėjų, kurie prisideda finansiškai, tačiau dažniau reklamos pozicijas pavyksta parduoti užsienio įmonėms. Akivaizdu, kad Lietuvos įmonėms rankinis vis dar neįdomus. Galbūt rankinio populiarinimui padės kitais metais Lietuvoje organizuojamas Europos jaunių vaikinų čempionatas, kurį gavome teisę surengti konkurencinėje kovoje su kitomis šalimis“, – mintis dėsto generalinis sekretorius.

M. Astrauskas įvardina ir vieną svarbiausių pastarųjų metų darbų: „Rinktinės varžybos ir rankinio lygos rungtynės pagaliau pradėtos transliuoti per internetinę televiziją.
 

Viena iš Lietuvos rankinio rinktinių problemų – tarptautinių varžybų trūkumas Lietuvoje. Apart rinktinių kovų, retai į mūsų šalį atklysdavo kitų šalių komandos. Ši problema sprendžiama, todėl šiemet Garliavoje buvo surengtas merginų U19 atrankos į Europos čempionatą etapas. Šis renginys neliko nepastebėtas. Lietuvai patikėta rengti ir vaikinų U18 antrojo diviziono atrankines kovas kitų metų rugpjūtį. 

Iš tarptautinės rankinio federacijos jokių priekaištų dėl organizacijos lietuviai negavo, tad ateityje planuojama rengti ir daugiau tokio lygio turnyrų.

Lietuvos rankinio federacija gali pasigirti ir kitais sėkmingai įgyvendintais darbais per praėjusius metus. Pradėtas intensyvus darbas su jaunimo rinktinėmis, kurios yra pamatas norint pasiekti aukštų rezultatų su reprezentacinėmis šalies komandomis. Siekiama, kad bent 30 dienų per metus rinktinės nariai praleistų kartu ir susižaistų, suprastų trenerių uždavinius, perprastų šiuolaikinio rankinio specifiką. Akivaizdu, jog tas duoda teigiamą rezultatą.
 

„Po ilgokos pertraukos visos rinktinės šiemet iškovojo pergalių. Daugiau ar mažiau pergalių, bet jų buvo. Manau, einame teisinga linkme. Jei praeitame sezone vaikinų ir merginų jaunimo rinktinės iš atrankos varžybų grįžo be pergalės džiaugsmo, tai šiemet visos rinktinės, dalyvavusios Europos ir pasaulio jaunių ir jaunimo čempionato atrankose patyrė pergalės skonį, o merginų iki 19 metų rinktinė netgi pateko į Europos čempionatą. Studentų rinktinė pasaulio Universiadoje iškovojo aštuntą vietą, nors jei būtų šyptelėjusi sėkmė, galėjo kovoti ir dėl medalių“, – vykstantį progresą vardina M. Astrauskas.
 

Pašnekovas papasakojo ir apie naujovę. Pirmą kartą šiemet buvo organizuojama trijų skirtingų amžiaus grupių moterų rinktinių – nacionalinės, jaunimo ir jaunių bendra stovykla. Tokios stovyklos metu visų trijų rinktinių narėms testų pagalba buvo nustatytas parengtumo lygis. Jos tikslas – dirbant kartu kurti žaidimo koncepciją, kad visos rinktinės eitų vienodu keliu ir siektų tų pačių tikslų. 

Tačiau generalinis sekretorius neslepia kitų opių problemų bei planuojamus jų sprendimo būdus. Viena jų – vaikų treneriai ir sporto mokyklos, kuriose sportuoja rankininkai. Pastarosiose rankininkai praleidžia didžiąją dalį sezono. Kai kurie žaidėjai galėtų tobulėti greičiau, tad norima, kad treneriai dirbtų pagal naujausias tendencijas bei panaudojant įvairius fondus, tokius kaip „Erasmus+“ ar „Olympic Solidarity“, kurių dėka organizuojami trenerių kursai. Prisijungta prie „RINCK“ konvencijos, dėka kurios bus galima lengviau tapti treneriu ir ugdyti vaikus sporto mokyklose. Ypač šis žingsnis svarbus karjerą baigusiems rankininkams, kurie nori pasidalinti savo žiniomis. Juolab, kad sportuojančių vaikų netrūksta, jų yra apie 4 tūkst. Pasak M. Astrausko, trūksta kvalifikuotų ir patyrusių trenerių, kurie parinktų tinkamas taktikas ir strategijas rungtynėms ar visam čempionatui, būtų sąmoningi ir motyvuoti.

„Nacionalinių rinktinių rezultatai greitai nepasikeis. Todėl daug dirbame su jaunimu, kuris bus pamaina ateityje ir jų treneriais. Išsikėlėme tikslą patekti į 2020 m. Europos vyrų čempionatą. Jaunimui jau dabar keliami tikslai patekti į savo amžiaus grupės Europos ir pasaulio čempionatus. Ten bus pasisemta naudingos patirties, gauta daug gerų pamokų. Nepamirštame ir savo kiemo. Lietuvoje plėtojam regionų rinktines. Pastarosios padeda labai anksti identifikuoti talentus, juos ugdyti ir atvesti į didįjį sportą“, – apie jaunimo programas kalba M. Astrauskas.

„Suprantama, kad būtent tam lėšos ir yra labai reikalingos“, – tęsia M. Astrauskas. „Didelis dėmesys skiriamas jaunimo ugdymui, todėl geriausiems mūsų rankininkams turime sudaryti geriausias sąlygas treniruotis ir rungtyniauti. Šiais metais turėjome net 10 įvairaus amžiaus rinktinių, kurių net 7 dalyvavo pasaulio, Europos čempionatuose, Universiadoje, Baltijos jūros šalių žaidynėse ir kituose turnyruose“, – teigia LRF generalinis sekretorius.

M. Astrauskas taip pat atskleidė dar vieną skaudžią problemą, kurios išspręsti niekaip nepavyksta. Tai per ilgai užsitęsusios naujojo rankinio federacijos prezidento paieškos. Pašnekovo teigimu, tam turbūt reikia skirti tiek pat laiko, kiek susitikimams su partneriais, kad tos paieškos pagaliau atneštų teigiamą rezultatą. 

„Niekaip nesurandame žmogaus, kuris galėtų užimti federacijos prezidento pareigas. Antanas Skarbalius laikinai eina šias pareigas. Todėl reikalingas žmogus, kuris ateitų su ilgalaike perspektyva, strategija, ją plėtotų ir siektų įgyvendinti. Puikus to pavyzdys yra regbis. Manau, mums taip pat būtų tikslinga rasti žmogų iš verslo sektoriaus. Sunku ir pasakyti, kaip būtų galima palengvinti tokias paieškas. Šis interviu galėtų būti atviras kreipimasis į tokius kandidatus.“ – vieną sunkiausiai valdomų problemų išdėstė M. Astrauskas.

M. Astrauskas ateityje sportą mylintiems žmonėms žada pateikti ir malonią alternatyvą – mėgėjišką rankinį, kurį bus galima žaisti ir lauke. Žadama plėtoti pliažo rankinį, kuris beldžiasi į 2024 m. Olimpinių žaidynių programą. 

Taip pat ir su gatvės rankiniu, dar vadinamu „street“ rankiniu, ateityje bus dirbama aktyviau. Šiuo atveju nereikės burti didelės kompanijos norint pažaisti rankinį, užteks turėti trijų draugų kompaniją ir tiek pat varžovų. Šis sportas pakankamai populiarus kitose šalyse. Naudojami maži vartai ir specialus kamuolys, kuris yra neskausmingas pataikymo į žmogų atveju ir neišdaužtų lango, šiam nulėkus neplanuota trajektorija. 
 

Šiuos projektus parėmė Europos rankinio federacijos projektas „EHF Smart“. Mini rankiniui vystyti skirta parama bus naudojama šios sporto šakos įrangai įsigyti. Ja bus aprūpintos mokyklos, kurios planuos rengti šios sporto šakos turnyrus. Pradedant tarpklasinėmis, baigiant šalies lygio pirmenybėmis.

Užsimenama ir apie kertinius projektus, kurie netrukus išvys dienos šviesą. Visų pirma rudenį bus pradedama dirbti pagal kuriamą Lietuvos rankinio plėtros strategiją. Vėliau žadama pabaigti ruošti vieningus rankininko rengimo principus. Čia pat M. Astrauskas paaiškina tokio žingsnio būtinybę: „Kai kurios mokyklos nori ruošti rankininkus, bet neturi programos. Tad palengvinsime jų naštą, sutaupysime laiko ir pinigų“, – pokalbį pabaigia M. Astrauskas.

Žvilgtelkime atgal, prieš tris dešimtmečius Lietuvos vyrų ir moterų rankinio klubai siautėjo Europoje ir į Lietuvą parvežė prestižiškiausius klubinio rankinio trofėjus, Valdemaras Novickis netgi tapo Olimpiniu čempionu. Ir nors po šios rankinio „vasaros“ gan ilgai užsitęsė „žiema“, panašu, kad rankinio „pavasaris“ jau neužilgo. Pirmieji vieversiai jau grįžo. Lietuva – 2020 m. Europos čempionato dalyvė? Kodėl gi ne?