Konsulės laukia olimpinis iššūkis

Kai prieš trejus metus Laura Guobužaitė tapo Lietuvos generaline konsule Brazilijoje, jai teko nemenkas išbandymas –2012 m. gruodžio pradžioje darbą San Paule ji pradėjo nuo nulio. 
 

„Visada mėgau projektus su iššūkiais. Viską sukurti pačiai – pats įdomiausias dalykas. Ką pasidarai, tą ir turi, akivaizdžiai matai rezultatą. Pati ieškojau patalpų, tvarkiau visus administracinius reikalus. Po pusantro mėnesio sulaukiau konsulo iš Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, jis rūpinosi bendruomenės konsuliniais klausimais“, – įkurtuves prisiminė L.Guobužaitė. 

Kaip atsidūrėte Brazilijoje? – paklausėme generalinės konsulės. 

Dirbau užsienio investicijų plėtros agentūroje „Investuok Lietuvoje“. Ilgainiui pradėjau galvoti, kad jau laikas pakeisti šią veiklos sritį. Išėjusi iš agentūros kelis mėnesius dirbau su privačiais projektais, bet tuometis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis man pasiūlė darbą Brazilijoje. 
 

Pagrindinis konsulato įkūrimo tikslas – ekonominiai ryšiai. Tai buvo unikalus Lietuvos sprendimas: pradėjome ne nuo ambasados, o nuo konsulato. Mus ypač gyrė ir sveikino Europos Sąjungos, kitų šalių diplomatai. Brazilijos sostinė Brazilija yra tik administracinė, o visas gyvenimas ir verslas sukasi aplink San Paulą. Jeigu San Paulo valstija būtų atskira pasaulio šalis, ji pagal turtingumą būtų aštuoniolikta. Rio de Žaneiras vadinamas daugiau malonumų, o San Paulas – kultūros ir verslo miestu. 

Kaip minėjau, savo darbą pradėjau nuo nulio, reikėjo pačiai viską susikurti. Kai dabar pamatau ES kolegas, kitus generalinius konsulus ir sužinau, kokias jie problemas sprendžia, jas palyginusi su savosiomis galiu pasakyti, kad jie labai liūdnai gyvena (šypsosi). 

Esame vienintelė Lietuvos diplomatinė atstovybė Lotynų Amerikoje. Bet konsulatas nėra didelis: du diplomatai ir sekretorė. Mano karjera nėra susieta su diplomatine tarnyba, tik dabar esu diplomatė. Vilniaus universitete baigiau tarptautinę ekonomiką. Mano kolegos visą ligšiolinę karjerą yra skyrę Lietuvos užsienio ministerijai, o mano darbas labiau orientuotas į verslą. 
 

Konsulate darbų netrūksta. Suskaičiavome, kad Brazilijoje dabar gyvena penktoji lietuvių karta, turime apie 200–250 tūkst. palikuonių. Tai nerealių galimybių šalis, ir nors ją šiuo metu ištiko krizė, nuvertėjo Brazilijos realas, susitraukė pati ekonomika, manau, tai laikina. Visos didžiausios pasaulio kompanijos Brazilijoje turi savo fabrikus. 

Apie žaidynes dažniau kalbama per televiziją, supažindinama su olimpinėmis sporto bazėmis, infrastruktūra. Labai aktyvus Rio de Žaneiro meras Eduardo Paesas, kurį dažnai galima pamatyti per televiziją kalbantį apie artėjančias žaidynes. Daug pinigų žaidynėms skiria Brazilijos vyriausybė. Be to, San Paule įsikūręs vienas didžiausių privačių Brazilijos bankų, kuris yra pagrindinis olimpinių žaidynių rėmėjas, todėl žaidynių dvasią tikrai jaučiame. 
 

Brazilai olimpinėmis žaidynėmis labai domisi ir nekantriai laukia jų pradžios, nerimauja, kaip seksis jas surengti. Reikia pripažinti, kad prieš pasaulio futbolo čempionatą buvo iškelti vieni infrastruktūros tikslai, bet ne visus juos brazilai įgyvendino. Tačiau dabar tikimasi, kad olimpinės žaidynės pavyks. 

Prieš pusmetį būdama Rio de Žaneire įsitikinau, kad labai teisingas sprendimas žaidynes rengti būtent šiame mieste. Esu nemažai keliavusi po Braziliją, todėl galiu tvirtinti, kad atvykusieji čia tikrai pajus įvairiapusišką brazilų kultūrą, tarptautinę atmosferą, nes Brazilijoje gyvena labai daug tautų. Rio – išskirtinis ir labai gražus miestas, kito tokio Brazilijoje nėra.

Niekada nebuvau nutolusi nuo sporto, domiuosi daugeliu sporto šakų, tam skiriu ypatingą dėmesį. Kaip ir visi lietuviai, žaviuosi krepšiniu. Visada per televiziją stebiu pasaulio futbolo čempionatus. Esu didelė Londono „Chelsea“ futbolo klubo sirgalė. 
 

Kaip dabar prisimenu: vos prieš pora dienų atvykusi į San Paulą negalėjau patikėti, kad brazilų komanda Japonijoje nugalėjo „Chelsea“. Man tai buvo didelis šokas. Savo mėgstamos komandos žaidimą Londone mačiau porą kartų. Didžiulį įspūdį paliko perpildytame Barselonos „Camp Nou“ stadione stebėtos vietos ir Madrido komandų futbolo rungtynės. 

Mano senelis buvo didelis futbolo sirgalius. Jis mirė, kai dar buvau labai maža, bet ir senelė, ir kiti namiškiai sakė, kad jis nepraleisdavo nė vienų rungtynių, kurias žaisdavo Alytaus komanda. Matyt, senelio genai persidavė man. O kai grįžtu į gimtąjį Alytų, ypač mėgstu pasivaikščioti po mišką su savo šunimi Akordu, pasivažinėti dviračiu. 

Dar patinka žiūrėti „Formulę-1“, žirgų lenktynes, nes San Paule ir Rio de Žaneire yra du žymiausi hipodromai. Lietuvoje žaidžiau tenisą, bet San Paule tokios galimybės neturiu. Centrinėje dalyje gyvena 12 mln. žmonių, mano gyvenimas dažniausia verda mašinose, pastatuose, liftuose. Laiko lieka tik nueiti kur nors į sporto salę ar pabėgioti užlipus ant bėgimo takelio. 

Norėčiau paminti dviračio pedalus. Sekmadieniais Brazilijoje uždaromos tam tikros gatvės, įrengiami saugaus dviračių eismo ratai, bet kone kas antrą savaitgalį tenka padirbėti su bendruomenėmis, vyksta įvairių renginių.  

Olimpinės žaidynės vyks rugpjūčio mėnesį, šiuo laiku oro temperatūra turėtų būti apie 30 laipsnių šilumos. Rio de Žaneire paprastai būna 3–4 laipsniais karščiau nei kituose miestuose. 
 

San Paule, kuris yra 700 m virš jūros lygio, o artimiausias vandenyno krantas – už 70 km, visus metus matome vienodą ir tą pačią pilkšvai žalią spalvą. Rudenį pražysta spalvoti Velykų medžiai. Lietuvoje spalvos kažkokios neįtikėtinos, jų yra keturios: vasaros, pavasario, rudens ir žiemos. 

Neabejoju, kad Lietuvos atstovams jos bus laimingos. Rio de Žaneire vykusiame viename pasaulio plaukimo taurės etapų jau rungtyniavo Rūta Meilutytė, buriavo Gintarė Scheidt, su kuria susipažinau ir netgi kartu dalyvavome vienoje karnavalo repeticijoje. Šios abi sportininkės mane žavi, įkvepia. Tiesiog nuostabu, kad nepaisant motinystės rūpesčių Gintarė atsigavo ir vėl rodo puikią sportinę formą. 
 

Tikiu, kad Gintarė su Rūta pelnys olimpinius medalius. Tikiu penkiakovininkų sėkme, labai džiaugiuosi, kad į olimpines žaidynes pateko Lietuvos krepšininkai. Su kolega iš Ispanijos netgi susiginčijome: pasakiau, kad mes per žaidynes jiems įkrėsime ir mūsų rinktinė pasipuoš medaliais.

Esame maža šalis, neturime tokių didelių pinigų, investicijų, verslo įmonių, kaip, tarkime, Anglija, Vokietija, Portugalija. Todėl kuo geriau mūsų sportininkai pasirodys Rio de Žaneiro žaidynėse, tuo daugiau bus šnekama apie Lietuvą. Mums reikia sėkmės istorijų.

Versiuosi per galvą, kad tik galėčiau padėti Lietuvos sportininkams. Nuo San Paulo iki Rio de Žaneiro – tik 470 km: 45 min. skrydžio lėktuvu arba pusšeštos valandos mašina. Deja, nėra traukinio – šis amžinasis projektas įstrigęs jau penkiolika metų. 

Olimpinės žaidynės – unikalus projektas, jas matysiu pirmą kartą, bet jau dabar nujaučiu, kokių nepakartojamų akimirkų patirsiu, pabūsiu kitame, nerealiame pasaulyje. Man olimpinės žaidynės bus unikali galimybė su jomis iš arčiau susipažinti, kartu tai bus ir savotiškas pačios išbandymas. Šio momento labai laukiu. 

Labai noriu suartinti Braziliją su Lietuva ir Lietuvą su Brazilija. Norėčiau, kad Lietuvos regbininkai susidraugautų su brazilais, nes jie daugmaž vienodo pajėgumo ir galėtų tarpusavyje rungtyniauti, dalyvauti įvairiuose turnyruose. Pabandyčiau padėti ir mūsų futbolo klubams susirasti privačių klubų San Paule, žinoma, jeigu jie šito norėtų. 
 

Šių metų sausio mėnesį Brazilijoje viešėjo mūsų „Žalgirio“ futbolininkai, su kuriais trumpai buvau susitikusi. Tačiau tuo metu į šią šalį su oficialiu vizitu buvo atvykęs Lietuvos užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius, todėl negalėjau ilgiau pabūti su žalgiriečiais. Bet atidžiai sekiau visas rungtynes, kurias jie žaidė. 

Tie rūpesčiai yra malonūs. 2013-aisiais du kartus viešėjau Lietuvos tautiniame olimpiniame komitete, su jo vadovais aptarėme rūpimus klausimus. Šiemet irgi lankiausi LTOK. Didelė atsakomybė teks per pačias žaidynes. Kiek man žinoma, žaidynių dienomis į Rio de Žaneirą žada atvykti prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Algirdas Butkevičius, kiti oficialūs asmenys, valdžios atstovai. Tikiuosi, kad bus ir verslo delegacijų, rėmėjų. Reikės organizuoti susitikimus.
 

Dar noriu pasakyti, kad Brazilijoje verda ir lietuviškas sportinis gyvenimas. Nuo rugsėjo vidurio iki Kalėdų vyksta užsieniečių emigrantų, gyvenančių Brazilijoje, futbolo čempionatas, kuriame dalyvauja ir mūsų lietuvių palikuonių komanda. 

Padedant mūsų konsulatui futbolininkai pasipuošė gražia lietuviška sportine apranga. Čempionatas mums visiems sukelia daug emocijų, turime subūrę palaikymo komandą, po rungtynių visi taip greitai neišsilakstome, pasiliekame ilgiau ir pabendraujame. Lietuvybė yra mūsų palikuonių širdyse.