Lenktynininkai – skirtingose barikadų pusėse

Artėjant kitų metų Lietuvos ralio čempionatui, vis labiau įsismarkuoja diskusijos dėl lenktynininkų technikos parko. Šiuose debatuose ralistai pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni siekia grąžinti į trasas intrigą vienodinant sportinių automobilių galimybes, kiti atkakliai gina savo interesus, esą pigesnių ir galingesnių bolidų nevalia lėtinti.

 

Šiųmetis Lietuvos ralio čempionatas parodė, kad aukštų rezultatų galima siekti ne tik galingesne, nei kitų, bet dar ir pigesne technika. Tam puikiai tiko nacionalinė L8 klasė, leidžianti daugybę modifikacijų. Iš esmės, šios buvo sugalvotos tam, kad atpiginti dalyvavimą varžybose. Tačiau Lietuvos inžinieriai sugebėjo išnaudoti svorio bei galios pranašumą suteikiančias tokių leidimų galimybes. 

 

Šiuo metu, techniškai gerokai pranašesni už tarptautinius reikalavimus atitinkančius konkurentus, nacionalinės L8 ar dar kitaip vadinamos „Open“ kategorijos bolidai savo artimiausius varžovus pranoksta bent 150 kg mažesniu svoriu ir beveik 70 AG didesne galia, o maksimalus greitis skiriasi iki 40 km/h. Dėl to tokia lenktyninė technika pusiau juokais praminta tiesiog „bagiais“.

 

Lietuvos automobilių sporto federacijos (LASF) Ralio komitetas pasiūlė ateinantiems metams įvesti bent minimalius pakeitimus, pagal kuriuos lietuviškosios L8 klasės automobiliai išsaugotų galimybę pigiai varžytis, o galios ir greičio atžvilgiu priartėtų prie tarptautinių klasių parametrų.

 

„Mitsubishi Lancer Evo IX“ vairuojantis šių metų N4 klasės vicečempionas Deividas Jocius įsitikinęs, jog technikos skirtumai turi atitikti sveiko proto kriterijus: „Kai važiuoji FIA homologuotu automobiliu ir vėliau pagal palydovo užfiksuotus greičio duomenis įsitikini, kad tiesiojoje tau nėra jokių šansų prilygti varžovams iš nacionalinės klasės, nori nenori, bet imi svarstyti, ar visa tai išties logiška. Jų greitis ženkliai viršija 200 km/val., o N4 automobilis tepasiekia 185 km/val. Jokiais būdais nesakau, kad nacionalinę klasę reikėtų naikinti. Ji naudinga pradedantiesiems dėl savo mažesnių kaštų. Tik norėtųsi, kad automobilių parametrai būtų kiek įmanoma panašesni ir leistų kovoti dėl titulų ne garažuose, bet trasose. 

 

Dabar gi kai kuriems sportininkams, turint pranašesnę techniką, reikia mažiau stengtis. Jie gali važiuoti atsargiau ir konkuruoja tik tarpusavyje. Tuo tarpu tokie sportininkai, kaip Dominykas Butvilas, Martynas Samuitis, Benediktas Vanagas ar Linas Vaškys turi daug daugiau rizikuoti, kad pasiektų pergales. Ir ši kova dėl techninių reikalavimų suvienodinimo vyksta tik dėl to, kad kažkas bijo, jog pasimatys tikrasis visų sportinis pajėgumas.“

 

D. Jociui pritaria ir tarptautinių varžybų patirtį nebe pirmus metus sėkmingai kaupiantis D. Butvilas. Anot jo, taisyklės ir techniniai reikalavimai ypač svarbūs ralyje, nes tai užtikrina sąžiningą konkurenciją: „Pastaraisiais metais L8 grupėje reikalavimų buvo mažai, neva kreipiant didžiausią dėmesį į pigumą. Tačiau pirma, maksimalūs greičiai virš 200 km/val. nėra saugūs. Pritarčiau, kad tiems automobiliams grąžintų homologuotas transmisijas, padidintų svorį, įvestų daugiau apribojimų tobulinant variklius. O antra, ši „pigi“ klasė jau pradėjo labai brangti, nes yra dalyvių, be perstojo tobulinančių savo mašinas, kurių skirtumai nuo tarptautinių ir taip jau dideli.“

 

Lenktynininkai pateikia kaimyninių šalių pavyzdžius. Antai Lenkijoje „Open“ kategorijos technika nesivaržo čempionato įskaitoje, o Estijoje ir Latvijoje dėl čempionų titulo kovojama tik su griežtais apribojimais ir ten homologuoti automobiliai, pavyzdžiui, „Mitsubishi Lancer Evo IX“, negali būti modifikuojami. 

 

Suomijos automobilių sporto federacijos, kur reikalavimai iš pirmo žvilgsnio yra tokie patys, kaip Lietuvoje, techninio komisaro Iiro Palmi nuomone, jų nekamuoja tokios problemos dėl to, kad didžioji dalis sportininkų yra sąmoningi ir renkasi tarptautinės klasės automobilius. Nacionalinės klasės bolidų tėra vos trys ir jie anaiptol ne dominuoja lyderių gretose, bet dažniau išvis nevažiuoja čempionate, vietoje jo rinkdamiesi įvairias kitas lenktynes, kur netgi nenaudojama stenograma. Todėl ten automobilio galios parametrai nebėra tokie svarbūs.

 

„Jei Suomijos čempionate atsirastų taip smarkiai modifikuotų automobilių, kaip pas jus, mes spręstume, kaip tai apriboti. Mano nuomone, sudaryti galimybes lenktyniauti nacionalinės klasės automobiliais yra gerai. Tačiau ši galimybė turi būti skirta sumažinti kaštus, o ne tam, kad padaryti labai greitus automobilius. Autosporto pasaulyje žodis „laisvė“ yra žodžio „brangus“ sinonimas. Jei leidžiate mažinti kaštus, privalote apriboti galią. Tokie techniniai reikalavimai, kurie veda link to, kad komandos gaminasi modifikuotus galingesnius nacionalinius automobilius tam, kad aplenkti tarptautinius, yra ydingi“, – sako I. Palmi.

 

Rusijos sportininkas Igoris Bulancevas, dalyvaujantis Lietuvos automobilių ralio čempionate (LARČ), savo laiške pasidžiaugė kylančiu čempionato organizatorių lygiu, apskritai gera atmosfera bendruomenėje, tačiau išreiškė ir savo nuomonę apie apie nacionalines klases: „Daugiausia klausimų bet kuriam užsienio sportininkui, dalyvaujančiam LARČ, kyla dėl to, kad jūsų nacionalinės klasės automobiliai pranašesni už tarptautinius ir galia, ir kitais parametrais. Man sunku įsigilinti į tikslius šios klasės techninius reikalavimus. Be to, perdaryti savo automobilį šiai klasei man būtų brangu ir netikslinga, įvertinus, kad dalyvauju ne tik Lietuvos ralio čempionate, bet ir kitose Baltijos šalių bei Rusijos varžybose. Ten aš niekur nesusiduriu, kad nacionalinės klasės automobiliai būtų pranašesni už tarptautinius. Ir tai, mano nuomone, yra logiška, nes daug įdomiau konkuruoti lygiomis sąlygomis.“

 

Taigi lietuviškosios nacionalinės klasės atstovams siūlomos dvi alternatyvos – apriboti technikos parametrus arba pasitraukti iš kovos dėl čempionų vardo. Tam pritaria visa virtinė garsių Lietuvos ralio meistrų: Deividas Jocius, Dominykas Butvilas, Benediktas Vanagas, Martynas Samuitis, Eugenijus Michalauskas, Gintautas Šlepikas, Gediminas Ramonas, Linas Vaškys ir Igoris Bulancevas. Už dalinius apribojimus taip pat pasisako ir šių metų N4 klasės Lietuvos čempionu tapęs latvis Janis Vorobjovs.

 

Pasak sportininkų, tik suvienodinus nacionalinės L8 klasės galimybes su tarptautine N4, galima tikėtis tolimesnio progreso. Antraip D. Jocius teigia nematantis perspektyvų ralio vystymuisi mūsų šalyje: „Jei paliksime viską taip, kaip buvę, nebeliks jokios prasmės važiuoti tarptautinėms varžyboms tinkančiais automobiliais ir jie tiesiog išnyks – visi pasikeisime „restriktorius“ ir važiuosime nacionalinėje klasėje, o N4 tiesiog sugrius. 

 

Atitinkamai ir svečių iš užsienio ilgainiui nebesulauksime, mat jiems varžytis su lietuviškomis „bombomis“ bus neaktualu. Jaunieji Lietuvos sportininkai pirmiausia bus suinteresuoti sėsti į nacionalinės, tik Lietuvai būdingos, klasės automobilius ir taip patys sau uždarys duris toliau tobulėti tarptautinėse varžybose. Tad čia reikėtų ne tik paisyti keleto mūsiškių L8 klasės atstovų interesų, bet ir galvoti bendrai apie Lietuvos ralio ateitį. Ypač, jei vis dar svajojame Lietuvoje surengti Europos ar net pasaulio ralio čempionato etapus.“

 

Pakeitimų, kurie sulygintų konkurenciją, oponentai pateikia argumentus, jog tarptautinės klasės yra nykstančios, o apie naujoves reikia informuoti prieš metus ar daugiau, nes kitaip neva tenka daug investuoti į nacionalinės klasės automobilio perdarymą. Tarptautinės N4 klasės atstovai tokius argumentus atremia teigdami, kad LASF Ralio komiteto siūlomų pakeitimų įgyvendinimas kainuotų vos 150-400 eurų. 

 

„Šioje situacijoje kylantys ginčai aiškiai parodo, kad kai kurie sportininkai gali, bet nenori investuoti į savo dalyvavimą ralyje. Vaidotas Žala viešai pareiškė surinkęs net 350 tūkst. eurų biudžetą dalyvauti Dakaro ralyje, tai nejaugi, disponuojant tokiomis sumomis, nepakeliama problema tampa keliskart mažesnės lėšos klasikinio ralio technikai, kad ši atitiktų techninius reikalavimus ir sąžiningumo kriterijus? Manau, kad ir kiti senbuviai – Vytautas Švedas ar Ramūnas Čapkauskas – gali sau tai leisti, tik stokoja noro arba ryžto. Pamenu, kai prieš penkerius metus dažnas ralistas kritikuodavo tuomet su „Open“ klasės automobiliu visiems nosis šluosčiusį Roką Lipeikį, o dabar patys elgiasi lygiai taip pat, – be užuolankų kalba šiemet į „Škoda Fabia S2000“ sėdęs M. Samuitis. – Negalima atidėti pakeitimų įgyvendinimo, nes po metų vietoj trijų tokių automobilių turėsime septynis ir bus dar skausmingiau grįžti į teisingą kelią.“

 

Tuo metu tarptautinėms klasėms išnykimas negresia. Pavyzdžiui, N4 automobilių homologacija pratęsta ir skirtingiems modeliams galios nuo penkerių iki aštuonerių metų. Be to, FIA jau kuris laikas ieško sprendimų su automobilių gamintojais dėl naujų R4 automobilių homologavimo ir gamybos nuo kitų metų. 

 

Ginčų nestokojantis pataisų projektas dar bus nagrinėjamas Ralio komitete ieškant visoms pusėms priimtino kompromiso. Artimiausiu metu turėtų paaiškėti galutinis sprendimas, nulemsiantis daugelio aistruolių laukiamas 2016-ųjų kovas Lietuvos ralio čempionate.