Po senelio barzda – garsi lengvaatletė

Olimpinių žaidynių prizininkas Vytautas Briedis per didžiąsias metų šventes ne kartą vilkėjo raudonu Kalėdų Senelio kostiumu. Tiesa, kartais kostiumas aukštaūgiam vyrui tesiekdavo pusę blauzdų, bet tai netrukdė kurti šventinės nuotaikos. „Smagu matyti, kad žmonėms įdomu. Man atrodo, visiems gera, kai kažkam suteiki smagumo“, – sako buvęs irkluotojas.

Įkalbintas amžinatilsį olimpinio čempiono Dano Pozniako, Kalėdų Senelio kostiumą V.Briedis ėmė vilkėti per kalėdines olimpiečių vakarones, dovanas dalijo ir buvusiems bendradarbiams Lietuvos olimpiniame sporto centre. O gerai pakratęs savo atmintį staiga prisimena, kad Kalėdų Seneliu jis dirbo dar tada, kai dėstytojavo Vilniaus lengvosios pramonės technikume, ir netgi vaikų darželyje. Eiti pas vaikus ar pas suaugusiuosius – skirtumas didelis. „Vaikų akutės blizga, reikia galvoti, ką šneki, kad nepasakytum to, kuo nepatikės. O suaugusiesiems gali pokštus skaldyti“, – šio darbo specifiką lygina buvęs irkluotojas. 

Kalėdinę pasaką jis kūrė ir savo jauniausiajai dukrai, kuri tėvo nepažino, bet sutuoktuvių žiedas ant piršto sukėlė įtarimų – pasirodė matytas.

Dirbti Kalėdų Seneliu – ne valtį irkluoti, bet ir Senelio darbas nelengvas. Pirmiausia jau vien dėl to, kad apsirengus šventinę aprangą su visais jai priklausančiais atributais – vešlia barzda ir ūsais tenka gerokai paprakaituoti tiesiogine šio žodžio prasme. O kur dar dovanų maišas, kurį kartais V.Briedžiui padėdavo nešti kolegos. „Bet būdavo smagu matyti, kad žmonėms suteiki malonumą. Linksma buvo visada – vieniems vienaip, kitiems kitaip. Suaugusieji mane nesunkiai atpažindavo, jiems būdavo juokinga“, – prasitaria.  

Per kalėdinę šventę V.Briedis mėgdavo improvizuoti, iš anksto susipažindavo tik su dovanomis. „Kad neplaukiočiau. O šiaip daugiausia improvizuodavau. Kitų pokštininkų, Juozo Šalkausko sąmojų prisiklausęs buvau. Ir vaikų darželiuose, kai dar į juos vesdavau vaikus, matydavau Kalėdų Senelį“, – kur sėmėsi patirties, pasakojo buvęs irkluotojas. 

Daugkartinį pasaulio baidarių irklavimo čempioną Egidijų Balčiūną Kalėdų Senelis lankydavo vaikų darželyje. „Aš dar ir dabar tikiu Kalėdų Seneliu, kai dovanų gaunu“, – šypsosi tituluotas sportininkas. O be dovanų Kalėdų Senelis jo nė karto nepaliko, tik į svečius nebeužsukdavo – sudėdavo jas stebuklingąją naktį po eglute. Eglutę E.Balčiūnas namie puošia kasmet, o pernai ji buvo iki pat lubų. 
 

Pernai įvyko kalėdinis stebuklas ir Kalėdų Senelis sugrįžo! Rado jis buvusį baidarininką su visa šeima tėvų namuose gimtojoje Marijampolėje. „Tėvai susitarė su kaimynu, kuris veda kalėdinius renginius jau gal 20 metų, ir pakvietė jį aplankyti anūkų“, – prasitaria apie etatinį Kalėdų Senelį, gyvenantį tame pačiame name, kaip ir E.Balčiūno tėvai.  

Pasisekė ne tik anūkams – dovanas Senelis traukė iš maišo ir mažiems, ir dideliems. Atsidėkodami už jas vieni Kalėdų Seneliui pasakojo anekdotus, kiti eilėraščius iš atminties traukė. E.Balčiūną išgelbėjo nemari klasika. „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu...“ – tarsi vaikystėje Seneliui deklamavo Lietuvos olimpinio sporto centro direktoriaus pavaduotojas. „Pabendravome gal pusę valandos. Senelis papasakojo apie savo nuotykius, kaip vaikai jam rašo žinutes, prašydami dovanų“, – prisiminė praėjusių metų šventę. 

Per šias šventes E.Balčiūno šeimos kalėdinis maršrutas, kaip ir kasmet, pirmiausia drieksis į Marijampolę, o paskui į Ukmergę, iš kur kilusi jo žmona. „Kalėdinė tradicija – apvažiuoti tėvus. Visos Kalėdos – iš vienų namų į kitus“, – sako baidarininkas, prasitardamas, kad gruodžio 24-oji – ne tik Kūčių vakaras, bet ir jo tėčio gimtadienis. 

Kokių dovanų E.Balčiūnas norėtų gauti per šias Kalėdas? Pirmiausia, sako, – sniego!

Ta pati vieta ir vakaras pagal tą patį scenarijų. Bet būtent tas pastovumas vis didesniu greičiu besisukančioje mūsų planetoje ir yra didžiausias Kalėdų žavesys ėjikei Brigitai Virbalytei-Dimšienei. „Kūčių vakaras metų metais vyksta pagal tą patį scenarijų. Man ši dvasia ir vakaras išskirtinis. Atrodo, turėtų būti įgrisę ir gal reikėtų kažko naujo, bet niekada taip negalvoji – visada nori to paties, tos nusistovėjusios tvarkos“, – sako ėjikė, kurios įsitikinimu, korekcijas gali daryti tik natūralūs gyvenimo dėsniai. 
 

Antri metai prie Kūčių stalo kartu su visais nesės močiutė, su ja nebeliko ir jos indėlio į šventę. Bet tradicijos saugomos toliau. „Norisi, kad taip būtų visada“, – sako sportininkė, kuri neįsivaizduoja Kalėdų mieste, todėl šiemet, kaip ir kasmet, vėl trauks į kaimą Lazdijų rajone. 
 

Ir į jų trobą vėlų Kūčių vakarą, kaip ir prieš dešimt ar dvidešimt metų, nors tuometiniai vaikai jau patys suaugę, o naujų pyplių dar nekrykštauja, ateis Kalėdų Senelis. „Niekada neradau dovanų iš po nakties po eglute – visada jas gaudavau iš Kalėdų Senelio. Mes visada žinodavome, kad tai kaimynas iš gretimo kaimo. Suaugome, bet vis tiek reikėjo Kalėdų Senelio stebuklo. Galiausiai juo persirenginėti pradėjau aš. Ir taip liko iki šiol“, – prisipažįsta Brigita, jau kokie aštuoneri metai Kūčių vakarą persikūnijanti į žilabarzdį dovanų dalytoją. 
 

Be pretenzijų į didelį vaidmenį, nes vien savo stotu smulkutei sportininkei sunku būtų prilygti Kalėdų Seneliui. Šio vaidmens ji ėmėsi iš idėjos, siekdama išsaugoti gražią šeimos tradiciją. „Man, linkusiai bendrauti su žmonėmis, tai nėra sudėtinga. Esu žmogus, kuris mėgsta paplepėti, pagalvoju kažkokių užduočių, dar kažko. Gal kartais norėtųsi, kad po tiek metų pas pačią ateitų Kalėdų Senelis, o ne man reikėtų juo būti. Bet nesikratau šio vaidmens, dėl gražios idėjos visada jo imtis sutiksiu“, – sako ėjikė, kurios pasirodymo ir šiemet laukia tvarkingai sudėta Senelio apranga. 
 

Kaip ir kasmet Kūčių vakarą prieš sėsdama prie šventinio stalo sportininkės šeima puoš eglutę: „Išsitraukiame šimtamečius žaisliukus, juos kabiname, prisimename kiekvieno istoriją – tėtis pasakoja, anksčiau pasakodavo močiutė.“ 
 

Kaip visada, Kūčių vakarienė bus vėlyva. Prie stalo sės penkiese – sportininkės tėvai, brolis ir vyras. Tiesa, yra ir šeštas šeimos narys – šuo, kuris lygiai taip pat lauks dovanų.
 

O tada, prieš pat vidurnaktį, kaip ir kasmet, Brigitos tėtis su sirena išeis į lauką kviesti Kalėdų Senelio. „Gal kaimynams per vėlu tokią sireną girdėti, gal jie jau miega, bet neatsisakome ir šios tradicijos“, – šypteli mergina.  
 

Ir Kalėdų Senelis ateis. Jeigu pasiseks – su rogėmis jį atveš du nykštukai, o jeigu sniego iki Kalėdų taip ir nesulauksime, galbūt Senelis atvažiuos su džipu. Bet svarbiausia – jo maišas bus pilnas dovanų. „Dažniausia turiu pagalbininkų – du nykštukus, tai yra vyrą ir brolį, nes mūsų šeimoje dovanų būna labai daug ir, kas baisiausia, į vieną maišą jos dažniausia netelpa“, – pasakoja Brigitai, kuriai, tai yra nedidukui Seneliui, dovanų maišai tampa rimtu iššūkiu. Ir tuose maišuose dovanos lauks ne tik jų penkių, bet ir to šeštojo šeimos nario. „Šuo lygiai taip pat gauna dovanų. Kartais tai būna kaulas, kartais ledai, nes ji labai didelis smaližius ir dėl jo stengiamės lygiai taip pat, kaip ir dėl visų kitų“, – sako. 
 

Kai Kalėdų Senelis išeis, bus jau po vidurnakčio, o jo paliktame maiše lauks dovanos sugrįžtančios Brigitos...
 

Ką šiemet jame norėtų rasti? „Dažniausia kalėdiniu laikotarpiu galvoju apie gražius norus, nesusijusius su materialiais dalykais: noriu, kad šeimoje visi būtų sveiki, kad kažkam pasisektų – galvoju apie artimos aplinkos žmones ir kad jų troškimai išsipildytų, – prasitaria ėjikė, patikindama, kad pagalbos siekiant sportinių aukštumų olimpietė Senelio neprašo. – Kaip aš artimiesiems noriu gražių dalykų, taip ir artimieji tikriausiai nori, kad man pasisektų. Nesu tokia savanaudė, kuri kalėdiniu laikotarpiu galvotų tik apie save.“