Tikslas - išvengti klaidų, greičio pakanka

Sakote – lygybės nėra. Gal. Sarkastiška, tačiau poilsio taisyklė negalioja vieniems svarbiausių komandos žmonių – technikams. Specialistams, kurie palaiko gyvybines technikos funkcijas alinančių lenktynių metu.

Per savaitę technika sudėvima taip, kad jai būtina bent paros hospitalizacija reanimacijos skyriuje. Tuomet galima dar lenktyniauti savaitę skiriant esamą minimalų laiką tarp greičio ruožų bei žmogiškųjų resursų galimybių.

Pamenat posakį, vargšai toliau skursta, turtingieji dar labiau turtėja? Panašiai yra ir Dakare. Esat girdėję sampratas: gamyklinė ar privati komanda? Kuo gi jos skiriasi? Iš esmės tai galima apibūdinti vienu žodžiu - resursais.

Gamyklinės komandos turi geriausius vairuotojus ir kokybiškiausią techniką. Vadinasi, greičio ruožuose praleidžia mažiausiai laiko. Trasa, kurioje važiuoja, mažiausiai sugadinta. Bivake būna ankščiausiai. Grįžus jų laukia armija technikų, ginkluotų kokybiškais įrankiais, ir, labai svarbu, kalną keitimui paruoštų automobilių agregatų. Taip, taip, būtent, agregatų, nes juos keisti greičiau nei perrinkinėti atskirai. Vien „Peugeot“ komanda trasoje dalyvių pavidalu turi daugiau aptarnaujančių automobilių nei lenktyniaujančių ekipažų.

Privačios, kaip kad mūsų „General financing – Autopaslauga by Pitlane“, gi turi žymiai kuklesnes galimybes aukščiau paminėtiems resursams, vadinasi, turi išleisti ženkliai didesnį vidurkį energijos per santykinį vienetą. Tuomet padidėja klaidos rizika. Pervargsta žmonės. Trūksta detalių, automatiškai nebegali generuoti aukšto rezultato.

Gamyklinės komandos susižeria visą eterį, automatiškai su jais bendradarbiauti nori partneriai iš viso pasaulio. Privačios komandos atlieka mėsos funkciją. Juk reikia kažkuo užpildyti dalyvių gretas.

Trumpai apie automobilį. „Toyota Hilux“ praėjusiame Dakare buvo naujas automobilis. Kaip privati komanda, galėjome įsigyti tik dvejomis evoliucijomis žemyn specifikaciją. Šių metų gamyklinė „Toyota“ visa galva aukštesnė nei buvusi praėjusiais metais. Jei praėjusiais metais dar galėjau „įkasti“ kolegoms, vairuojantiems gamyklinės specifikacijos „Toyota“, tai šiemet tai ypač sunku padaryti.

Artimiausiu metu „Toyota“ kviesis diskusijai apie naują automobilį komandai. „Toyota“ pažadėjo, kad svarstys šiųmetinės specifikacijos bolidą. Pagyvensime, pamatysime. Visa tai dar tampa ir finansiniais įsipareigojimais. Dideliais įsipareigojimais.

Ši retorika jokiu būdu ne tam, kad pagalvotumėte, kad mūsų reikia gailėti. Mes puikiai žinojome, kur einame ir kokios mūsų laukia žaidimo sąlygos. Žinome savo misiją, o ji, patikėkite, nėra tik sportinio rezultato siekimas. Manau, kad paskaičiavus efektyvumą per išleistą eurą, būtume vieną geriausių rodiklių turinčia komanda beveik tūkstančio dalyvių kariaunoje iš viso pasaulio. Tačiau eurų mūsų rinkoje, kaip žinia, nėra tiek daug. Tad būk kiek nori efektyvus, bet mastas irgi svarbus.

Širdį glosto (bet esmės nekeičia) gamyklinių komandų narių plekšnojimas per petį, sakant, kad turint taip paruoštą komandą mes galime didžiuotis. Mes irgi žinome, kad didžiuotis yra kuo. Visų pirma tuo, kad esame Lietuviai. Mūsuose per tūkstantmetį užkoduota be galo daug vertingos informacijos, o ji būtent užrakinta Vytyje. Tačiau čia nesiplėsiu. Kaip sakė Vinstonas Čerčilis (Antrojo pasaulinio karo metais Jis buvo Didžiosios Britanijos premjeru), „fanatikai - žmonės, nenorintys pakeisti nuomonės, o temos - negalintys“ .

Pamenu pirmąjį savo Dakarą. Velnias griebtų, tada klydome gerokai daugiau nei dabar. Dabar jau su šypsena prisimenu epizodą, kai vertėmės kalnų serpantinų keliuke ir tik per laimingą atsitiktinumą nenudardėjome žemyn. Automobilis liko kaboti ant prarajos krašto. Visą šį vaizdą užfiksavo „Eurosport“ kameros. Ir transliavo jį visam pasauliui. Transliavo su teiginiu: „These brave Lithuanians“ (Verčiant: šie drasūs lietuviai). Išties, lietuviai drąsūs. Žvelgiant į įstoriją, visada buvo tokie. Šis faktas - man viena svarbiausių mūsų komandos pirmojo Dakaro misijų Lietuvai.

Praėjusiais metais laimėjome privačių komandų įskaitą. Kitaip tariant, buvome geriausi tarp ne didžiausius biudžetus turinčių komandų. Šiemet organizatoriai transliuoja, kad esame greičiausi megėjai (amateurs). Ir kitaip galime atrodyti palyginus mus, nykštukus, su gamykliniais monstrais?

Dakaro apžvalgose, transliuojamose į beveik 200 pasaulio valstybių, bei socialiniame tinkle Facebook, turinčiame pe 1,3 milijono vartotojų, parodoma, kaip po avarijos tampa sunku važiuoti su skilusiu stiklu. Lietuviai išspiria stiklą, užsideda apsauginius akinius ir toliau tęsia lenktynes. Vadinasi, Jie dar ir sumanūs bei pasiruošę netikėtumams. Žinau, kad nedaugelis supranta to, ką pasakoju, svarbą. Bet mes patys esame atsakingi už rodymą pasauliui to, kokie iš tiesų esame. Jei kievienas pradėsime valstybei duoti daugiau nei iš jos imame, gyvenimas pradės gerėti ir, svarbiausia, taps dar labiau orus. Ko, tikiu, retsykiais trūksta.

Reziume parašyto aukščiau: Man garbė būti lietuviu. Matau mūsų pranašumus. Ir žinau, kad ne dydyje visada esmė. Būdami tokie, kokie esame – galime būti gerokai lankstesni.

Dakaras 2016. Čia ir dabar. Įpusėjus mūsų išbandymą pradeda ryškėti galimybių bei pasiruošimo statistika. Jau turime sukaupę informaciją, kaip sekasi mums, kokios mūsų stipriosios pusės, kur dar reiktų tobulėti. Lygiai taip pat matome, kaip sekasi mūsų bičiuliams ir konkurentams.

Šiuolaikiniame Dakare, kai konkurencija kasmet didėja milžiniškais tempais, detaliau suplanuoti visą Dakarą nėra įmanoma. Tad mūsų strategija buvo pirmą lenktynių dalį daryti geriausia, ką galime. Persiritus per Dakaro vidurį planuoti tolimesnius žingsnius.

Ką mes pamatėme šių metų sudėtingiausiose planetos lenktynėse? Visų pirma, išaugusią konkurenciją. Dakaras visada pasižymėjo didele geriausių pasaulio pilotų koncentracija. Šiais metais prie Jų prisijungė dar bent 5-ki aukščiausios klasės specialistai. Plius, gamyklinė „Peugeot“ komanda, kuri po praėjusių metų nesekmės, panašu, turi visus šansus laimėti lenktynes.

TOP 20 pilnai užgrūstas pavardėmis bei galimybėmis. Prieš mus, šiuo metu esančius 27 vietoje, tik keletas panašių galimybių komandų. Visi kiti stipriai kito kalibro. Ar tai mus stabdo? Žinoma, kad ne.

Pirmojoje Dakaro dalyje padarėme keletą klaidų, kurios mums kainavo apie valandą bendroje įskaitoje. Tačiau nesu matęs nė vieno piloto ar komandos, kuri įveiktų šį ultramaratoną be klaidų. Viduje šiek tiek kirba, kad taip nutiko. Tačiau dabar yra tokia informacija, nuo kurios privalome atsispirti.

Pasak Dakaro organizatorių, lenktynės dabar tik prasidės. Tai, ką veikėme iki šiol, palyginus tėra tik vaikų žaidimai. Manau, kad daug kam artimiausios trys dienos gali sumaišyti visas kortas. Tai mažiau liečia stipriausias komandas. Jie gerai žino, ką daro.

Mūsų tikslas dabar - išvengti klaidų. Greičio mes turime pakankamai.