"Dakaras - tai misija"

Šis interviu apie tai, kaip nesustoti kai sunku. Apie tai, kaip judėti į priekį, kai atrodo, kad daugiau nebegali. Apie tai, kaip prisiderinti, arba iškrisi iš žaidimo. Kaip reikalauti iš savęs, kaip atjungti nereikalingus poreikius, kad išgyventum. Šis interviu apie romantiškai per televizorių atrodantį Dakaro ralį.

Interviu herojus Benediktas Vanagas šiuo metu lenktyniauja sudėtingiausiomis planetoje vadinamose lenktynėse. Nors devynios dienos išbandymų „General Financing – Autopaslauga by Pitlane“ komandos pilotą kaip reikiant aplaužė, išlipęs iš automobilio jis šypsosi.

Benediktai, ralis kaip sportas pirmiausiai moko priimti sprendimus čia ir dabar. Kokius svarbiausius teko priimti šių metų Dakare?
Dakarą prilyginčiau specialiųjų karinių pajėgų operacijai. Kuomet turi planą, ar net keletą, turi tikslą, o aplinkybės keičiasi taip greitai, kad privalai būti ypač patyręs, kad nepadarytum fatališkos klaidos.

Nesirašau spredimų prioriteto tvarka, viskas gula į pasamonę, nori to ar nenori. Iš ten atsiranda ir patirtis, ir, viliuosi, išmintis.

Šių metų Dakaras davė daug pamokų. Prieš lenktynes tikėjausi, kad imsime semtis patirties iš užnugaryje buvusių jau 3 išbandymų. Tačiau gavau naujų. Su kaupu. Tai unikali patirtis. Esu dėl to dėkingas aplinkybėms. Tačiau mokėti pasimokyti iš klaidų irgi reikia mokėti. Tai ne visada paprasta.

Įveikėte devynis etapus. Gedo technika, šėlo stichijos, „pokštavo“ gyvūnai. Ar buvo momentų, kai žaidime likote tik per plauką?
Visi įvykiai buvo darbinio pobūdžio. Dažnai tenka slystelti posūkyje siaurame serpantinų keliuke, kai žemai matosi debesys, o žemės nesimato. Dideli gyvūnai ant kelio yra tai, kas nuo mūsų nepriklauso. Tačiau ir tuomet pasikliauji patirtimi sprendimo priėmime.

Tiesa, siekiant aukščiausių rezultatų, mažėja arba visai nelieka atsargos koeficiento. Tada vaikštom peilių ašmenimis. Svarbu neperžengt negrįžtamos ribos.

Dakare, kaip ir gyvenime, esi saugus, jei esi savo srities specialistas. Jei nežinai, ką darai, tada atsiranda pavojus sau ir aplinkiniams.

O romantikos, kuri matoma per televizorių, patiriate?
Romantika? Man tai – sunkus ir atsakingas darbas. Dakarą geriausia žiūrėti per televizorių. Pamatai daug gražių vaizdų. Jei nori pažinti save, tuomet reikia čia dalyvauti.



Organizatoriai žadėjo, kad antroji ralio dalis privers lenktynininkus prisiminti, kas yra ašaros. Pats esate ne kartą kalbėjęs apie antroje varžybų pusėje užklumpantį suzombėjimą, būseną, kuomet susimaišo fizinis ir psichologinis nuovargis. Kokia jūsų savijauta po 9 greičio ruožų?
Jaučiuosi neblogai. Nesu pervargęs. Pasidėvėjęs, žinoma. Manau, kad išmintingai skirstau jėgas. Esu pasiruošęs tokiems apkrovimams.

Po poilsio dienos organizatoriai žadėjo sunkesnį Dakarą. Jie nemelavo. Tačiau čia mūsų pranašumas prieš tiesioginius konkurentus tik išaugo.

Šnekant apie suzombėjimą ir darbingumą, man labai svarbi komandos būsena. Kiekvienas žmogus turi mokėti efektyviai darbuotis. Efektyviai, šiuo atveju – dirbti kokybiškai, tačiau išmintingai skirstyti jėgas ir ypač suvokti savo galimybes. Mes čia priklausomi vieni nuo kitų. Vėl analogija su kariuomene. Valstybės gyvenime tas pats principas irgi galioja, tik per mastą ne visad tai pastebime.

Lyginant su įprastu gyvenimu, ko tenka atsisakyti Dakare, kad išgyventum, liktum konkurencingu ar net rodytum gerus rezultatus?
Visų pirma, čia įkrenti į visišką diskomforto būseną. Informacijos ir pojūčių srautas toks milžiniškas, kad įprastai gyvenime nėra daug situacijų, kur tai galėtum patirti. Gyvenimo prasme mes tampame visiškais asketais. Mes čia atliekame misiją, dirbame darbą. Tiesiog nėra laiko jokiems papildomiems užsiemimams. Didžiausias mano džiaugsmas yra 1,2 kvadratinio metro dušas ir nedidelė gyvenama patalpa serviso sunkvežimyje. Čia nedidelis, bet būtiniausio poreikio patenkinimas kelia didžiausią džiaugsmą.

Prieš metus pusę Dakaro įveikėte lūžusia ranka. Su kuo tai palygintumėte?
Tai unikalus įvykis man pačiam. Žmogaus galimybių ribų perstūmimo galimybių studija. Dabar žinau, kad tai įmanoma. Kodėl tęsiau lenktynes? Todėl, kad jaučiau įsipareigojimą prieš daugelį žmonių. Ir, visa laimė, nežinojau visos teisybės. Dabar būdamas toje pačioje situacijoje ir žinodamas tą pačią informaciją, pasielgčiau taip pat.

Iš kur semiatės jėgų? Kas motyvuoja į Dakaro pragarą važiuoti metai iš metų?
Kažkada supratau: motyvacija lygi tikėjimui. Jei tiki, tokia ir tavo motyvacija. Man, kaip lenktynininkui, Dakaras yra automobilių sporto planetos olimpinės žaidynės. Čia susitinki su geriausias ir stipriausiais pasaulyje.

Sportinis aspektas svarbus, bet jis nėra esminis. Prisidėjome prie Dakaro populiarumo Lietuvoje. Jo metu galiu perduoti daug svarbių, vertybinių, žinių milžiniškai auditorijai. Man, kaip žmogui, tai labai svarbu.

Dakaras – tai misija.