Būsimo Dakaro scenarijus kybo ant plauko

"Agrorodeo“ ekipažo šturmanas Saulius Jurgelėnas komandos „Facebook“ paskyroje pasidalino pamąstymais apie ateinančių metų Dakaro maratoną. Patyręs šturmanas, neretai vadinamas „Dakaro enciklopedija“, teigia, kad likus mėnesiui iki varžybų maršruto paskelbimo jau verda užkulisinės aistros tarp organizatorių ir valstybių, kurių teritorijose kitais metais galėtų startuoti garsiojo maratono dalyviai.

Prieš pora mėnesių pasibaigęs Dakaro maratonas organizatoriams (A.S.O.) buvo sunkiausias nuo 2008 metų, kada jį teko atšaukti dėl saugumo. Kritikos strėlės smigo iš visų pusių: trasa per daug ralinė ir stokojanti bekelės išbandymų, organizacija šlubuojanti, nepakankamas rūpestis žiūrovų saugumu, padidėję kaštai dalyviams ir pan. Lenktynių vadovai pripažino, kad gamta sujaukė visus jų planus: buvo tikimasi, kad pirma dalis Argentinoje bus labai lengva, o didieji rūpesčiai organizatorių ir dalyvių lauks Bolivijoje. Deja, viskas nutiko atvirkščiai.

Dar nepasibaigus šių metų Dakaro maratonui Etiene Lavigne (A.S.O.) pareiškė, kad pirmiausias darbas bus susitarti su Čile ir grąžinti lenktynes į Atakamos dykumą. Praėjus savaitei po finišo prancūzai patvirtino, kad Dakaro maratonas, nepaisant teorinių spekuliacijų, artimiausius kelis metus liks Pietų Amerikoje. Taip pat dar kartą buvo patvirtinta, jog vyksta intensyvios derybos su Čilės vyriausybe ir tai yra didžiausias prioritetas. Nėra didelė paslaptis, kad Argentina deda didžiausias pastangas, kad maratonas ne tik vyktų šioje šalyje, bet joje startuotų ar finišuotų. 2017 metams Argentinai pažadėta keletas greičio ruožų, bet pabrėžta, kad jų bus gerokai mažiau nei šiemet. E. Lavigne prasitarė, jog vyksta pokalbiai su Ekvadoro, Kolumbijos, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus atstovais. Paskutiniųjų dviejų šalių oficialūs asmenys dalyvavo šių metų finišo ceromonijoje Rosarijaus mieste. Be abejo, kandidatų sąraše yra ir jau patikrintos šalys – Peru bei Bolivija. Anot Dakaro maratono direktoriaus, A.S.O. sieks praplėsti varžybų geografiją ir pasiūlyti lenktynininkams naujų greičio ruožų, naujų navigacijos iššūkių.

Pasirodo, kad ne viskas taip paprasta šiais metais. Ko gero pirmą kartą istorijoje A.S.O. gavo skambų antausį – Čilės prezidentė bei Vyriausybė pareiškė, jog neketina skirti lėšų ir dar gerai pagalvosiantys ar įsileisti sunkiausią automobilių maratoną į šalį. Dakaro organizatoriai, kaip ir ankstesniais metais, paprašė 4 mln. JAV dolerių. Palyginimui, Bolivija, kelerius metus iš eilės viliojusi A.S.O., siūlė 5 mln. JAV dolerių už dvi dienas. Sporto apžvalgininkai komentavo, jog tai yra per menka suma, nebent A.S.O. atsižvelgs į tai, kad Bolivija yra skurdžiausia P. Amerikos šalis. Čilės sporto ministrė Natalija Riffo pareiškė, kad visų ministerijų biudžetai yra suformuoti ir nėra jokių rezervų. Taip pat ji pabrėžė, kad už 2015 m. “Dakarą” šalis sumokėjo ne tik 4 mln. JAV dolerių mokestį, bet ir papildomai turėjo išleisti daugiau kaip 5 mln. JAV dolerių organizacinei pagalbai. Jei trumpai, Čilės politikų atsakas Dakaro organizatoriams yra maždaug toks: mes jums suteikiame savo šalį ir gamtą lentynėms, nesiruošiame nieko mokėti, netgi atvirkščiai – ką jūs mums pasiūlysit?



Žurnalistai svarsto: tai nuoširdus nenoras įsileisti automobilių maratono ar labai gudri derybų taktika? Kaip tai bebūtų, faktas, kad būsimo Dakaro scenarijus pakibo ant plauko. Visuomenė skilo į dvi stovyklas: vieni palaiko Vyriausybės poziciją, kiti – aktyviai deda pastangas, kad pakeisti ją. Socialiniuose tinkluose nesibaigianti abiejų stovyklų polemika ir ginčai. Dakaro aktyvistai užsakė visuomenės nuomonės tyrimą, kuris parodė jog 78 proc. norėtų, kad lenktynės grįžtų į Čilę, 85 proc. mano, kad tai yra gerai šalies įvaizdžiui, 74 proc. tiki, kad šalis gaus ekonominės naudos. “Prezidente, ar jums to per maža?”, - klausė Dakaro entuziastai. Tuo pat metu Čilės, Peru, Bolivijos ir Argentinos archeologai pasirašė peticiją adresuotą tų šalių politikams, kad automobilių maratonas gali pažeisti dar neištyrinėtas Andų vietas. Čilės lenktyninkai, vedini Dakaro nugalėtojo keturačių įskaitoje Ignacio Casale, oficialiai apsilankė Sporto ministerijoje ir paprašė ministrės pakeisti poziciją. Sunkiausio maratono entuziastai Atakamos dykumoje iš automobilių sudėliojo žodį DAKAR. Aistros nerimsta net ir Čilės parlamente. Vis gi iki balandžio vidurio tikimasi sulaukti galutinės šios šalies pozicijos.

A.S.O. dviprasmiškoje situacijoje: nusileisti Čilei reikštų finansinę skylę būsimame biudžete ir visai nenaudingą precedentą ateičiai, o iš kitos pusės prisižadėta garsiai grąžinti maratoną į Atakamą. E. Lavigne netgi prasitarė, kad sutiktų neimti 4 mln. JAV dolerių mokesčio ir surengti startą Valparaiso. Faktas, kad “Dakaro” maratonas nėra pigus suorganizuoti. Kai tai daro privati kompanija, tai natūralu jog ir pelno nori uždirbti. Kas uždengtų finnasinę skylę biudžete? Arba rėmėjai (reiškia reiks labiau pasistengti A.S.O.), arba dalyviai. Paskutinis variantas būtų sunkiai tikėtinas: šiemet dalyvių buvo mažiau, trasos netenkino. Nereikia pamiršti ir startuosiančio “Dakaro” konkurento – “Šilko kelio” Maskva-Pekinas.

Jei anksčiau iki paskutinės minutės šalių atstovai mindžikuodavo prie A.S.O. slenksčio Paryžiuje ir buvo pasiryžę sutikti su bet kokiomis sąlygomis, tai šiemet A.S.O. yra parklupdyti prieš Čilės politikus. Beje, iš Urugvajaus ateina žinios, kad šalis pasirengusi sutikti su visomis sąlygomis ir siųlo startuoti iš Punto del Este. Tikimasi, kad 2017 metų “Dakaro” trasa bus paskelbta balandžio pabaigoje.